Nuo Bergamo iki Bergamo [nr 296]

By skrandis, 2016/09/19

Trečiadienį [09.14]  Italiją pasiekiame vėlai, apie 19 val. Kol Bergamo oro uoste sulaukiame eilės atsiimti savo rezervuotą automobilį iš Hertz, praeina dar viena gera valanda. Apie 20 val Italijoje jau tamsu, tad miname link viešbučio, iki kurio dar visa valanda kelio. Pro langą matom pilnatį, o pilnatis atskleidžia mums Iseo ežerą ir kalnus, į kuriuos įvažiuojame ir kuriuose liekame kelioms naktims. Viešbutyje tik itališkai kalbanti moteris nurodo, kad vos už 50 metrų yra picerija ir suteikia viltį, jog  ji dar dirbs. Mes ją ir aplankom ir ji išties dirba. Valgom vieni, bet picos skanios, alus ir vynas geras, tad neskubam ir mėgaujamės pirmu vakaru išvykoje.

09.15

Orų prognozės nedžiugino jau prieš išvažiuojant į Italiją, bet būnant joje visos prognozės dar labiau susimaišė. Ketvirtadienis turėjo būti saulėtas iki vakaro, lietingas iki nakties, bet viskas apsivertė ir mes atvykę į Carmonica slėnį gaunam gausaus ir nevaldomo lietaus, su griausmais, su mase šlapumo.

Carmonica slėnis mums labai svarbus – čia mes atvykom pažiūrėti į raižinius ant uolų, kuriuos atliko “gatvės menininkai” prieš 7000 [ir pan] metų. Nuo 1979 metų slėnis įtrauktas į UNESCO sąrašus. Ir tikrai ne veltui – daugiau nei 180 vietų 24 skirtingose savivaldybėse pasakoja 12 tūkst metų senumo istorijas. Paprastiems lankytojams atviri yra aštuoni parkai, kur leidžia savarankiškai mėgautis menu ant uolų, bet jų skaičius didės dėl toliau vykdomų tyrimų ir atrastų vietų pritaikymo turizmui.

Mes apsilankėme ir lietaus užklupti buvome Ceto parke. Šiame [Rock Engravings Nature Reserve of Ceto, Cimbergo and Paspardo] parke yra trys erdvės/trasos, kuriose galima rasti visą gausybę piešinių. Dėl dviejų valandų lietaus, kurias sąžiningai ir ramiai pralaukėme parko edukaciniame kaimelyje, mums pavyko pamatyti tik Ceto kūrinius. Bet ir to buvo užtektinai. Na, užtektinai nebuvo, bet sielai ir protui paskanauti užteko. Be abejo, visada norisi daugiau, bet buvome dėkingi Perkūnui, kad visgi nudardėjo per kalnus tolyn ir suteikė mums šansą pasimėgauti šia vieta.

Visas Ceto parkas užima 300 hektarų plotą. Raižiniai/piešiniai, kuriuos mes apžiūrėjome, išskaptuoti ant uolų paviršiaus 2 kilometrų trasoje. Piešiniai priskiriami plačiai laiko juostai – nuo 5000 metų prieš KR iki viduramžių, tačiau šioje vietoje svarbiausias yra bronzos amžius, kuris paliko turtingus vaizdus su kariais ir etruskų įtakotus piešinius.

Tarp piešinių buvo ne tik kariai, bet ir pastatai, saulės, raštai, žvaigždės, begalybė pėdų, medžiojami žvėrys, ganomi gyvuliai, vytis ir tt ir pan. Ir tenka pripažinti, kad garsaus pop menininko Keith Haring’o darbai gerokai prastesni nei šių, 7000 metų prieš mus gyvenusių menininkų.

Norėjosi pamatyti dar daugiau, pasidžiaugti tų žmonių sugebėjimais, manija leisti laiką ant uolų ir skaptuoti piešinius… Nežinia, ar dėl religinių, ar dėl kitų priežasčių jie tai darė, bet faktas vienas – jie tai darė labai gerai.

Pasivaikščiojome ir po tipinį kalnų kaimą Nadro, kuriame yra mažas muziejus, pasakojantis apie vietinius istorinius gyventojus ir jų pomėgius skaptuoti uolų paviršių.

Dienos pabaigai pasilikome Pyramids of Zone erozijos paveiktas uolas, kai nusiplovus ir prasivėdinus lengvoms kalkėms ant lieknų molio stulpų lieka “sėdėti” didžiuliai akmens rieduliai. Tokius pat gamtos stebuklus jau esame matę Šveicarijoje, kur jų buvo gausiau ir gal kiek įspūdingiau, bet praleisti šios [kad ir antros] progos nesinorėjo. Todėl leidome sau prabangą dairytis iki pat vakaro tamsos, kuri mus užklupo ilgai nelaukdama.

Pietūs/vakarienė mūsų viešbutyje, kur vėl sėdėjome vieni ir vėl valgėme picas. Šį kartą užsigerdami vietiniu ir labai skaniu alumi [t.y. skaniais alais].

09.16

Judame link Brescia. Kirsdami kalnus važiuojame itališkais tuneliais, kurie nesukelia jokio pasitikėjimo ar saugumo – ilgi, tamsūs, dulkini ir pilni išmetamų dujų smarvės, be jokių atsarginių išėjimų ir vos su keliais gesintuvais…. Vaizduotė suveikia – avarija, dega, kenksmingi dūmai, vėdinimo jokio, o ant sienos džiugus užrašas “Į kairę bėgti 1,4 km, į dešinę – 1,2 km”. Sėkmės ir laikykitės ten :]

Brescia įsitaisiusi šalia Alpių ir su beveik 200 tūkst gyventojų yra ketvirtas pagal dydį Šiaurės Italijos miestas. Čia būtina paminėti, kad dar 470 tūkst gyvena aplink Brescia, už administracinių ribų, o jei įtrauktume ir apylinkes, Brescia turėtų beveik 1,5 milijono gyventojų.

Brescia turi du universitetus. Vienas jų, kurį mes aplankėm, įsitaisęs vienuolyne ir veikia nuo 1982 m. Jame tėra vos keturi fakultetai. Kitas universitetas, kurį kažkuriuo metu lyg ir praėjom, yra Brescia Katalikų universitetas ir jame dviem fakultetais daugiau.

Miesto centras – renesansinė aikštė Piazza della Loggia. Čia stovi Brescia rotušė, baigta statyti 16 amžiuje. Priešingoje pusėje gražus laikrodis su dviem kūjų savininkais – varpo baladotojais.

Šis Lombardijos regiono miestas garsus paveldu – aplink gausybė romėnų, ankstyvųjų viduramžių ar renesanso architektūros pavyzdžių. Buvo akivaizdu, kad mes skyrėm nepakankamai laiko šiam miestui. O dar tie grėsmingi debesys, kurie akivaizdžiai artėjo ir sakė, kad netrukus bus tikrai labai šlapia…

Kaip ten bebūtų, prie UNESCO’inio romėnų forumo prisilietėm – 1-3 amžiaus statiniai buvo tiesiog prieš mus, tad mes ne tik juos lengvai apžiūrėjom, bet ir šiek tiek nepiktai apmindžiojom.

Duomo Vecchio [Senuolė katedra] ir Duomo Nuovo [Jaunoji katedra] stovi viena šalia kitos. Senoji yra 11 amžiaus romaninė ir tradiciškai šiam regionui ovalios formos. Į jos vidų patekti nepavyko. O štai naujoji yra jau tik 17 amžiaus [baigta statyti, tiesą sakant, tik 19 a.] ir buvo atvira mums bei kitiems lankytojams. Viduje pasimatė barokas, tad grožio radom nedaug :]

Visai šalia šių senolių yra dar viena aikštė, kur patraukė mūsų akis – tai ant nugriautų viduramžių pastatų 1927-1932 m. paguldyta L formos aikštė Piazza della Vittoria. Čia visame fainume stovėjo ne vienas itališko art deco stiliaus pastatas –  pirmasis Italijos dangoraižis Torrione [57 m, pastatytas 1932 m.], tradicinių itališkų dryžuotų bažnyčių fasadą atkartojantys pašto rūmai Palazzo delle poste ir dar keletas mažiau reikšmingų pastatų..

Pradėjo kristi lietaus lašai, tad sėdom į mašiną. Patraukėme link kito mūsų numatyto objekto – Sirmione miestuke esančios archeologinės vietos Grotte di Catullo su šalia esančiais nuostabiais Garde ežero krantais… Nuo pat Brescia iki pat Sirmione mus lydėjo ne šiaip lietus, o visiškas nesibaigiantis vandens kibiras virš galvų. Sirmione pralaukę valandą automobilyje, supratome, kad reikės pralaukti ir visą dieną, todėl su liūdesiu patraukėme iki nakvynės vietos agroturistinėje sodyboje.

09.17

Nakvynė buvo šalia Mantova [Mantua], tad iš ryto pirmiausiai nuvažiavome iki šio miesto. Mantua, kaip ir netoliese esantis Sabbioneta, yra į UNESCO sąrašą įtraukti miestai. Garsūs jie tuo, kad abu miestai suplanuoti/perplanuoti renesanso amžiaus urbanistikos principais, siekiant sukurti idealius ir tvarkingus miestus – 16 a. šiuos du miestus valdė Gonzaga šeima, todėl sugalvojo Mantua perdaryti, o Sabbioneta sukurti laikantis taisyklingų formų ir aiškaus, stačių kampų gatvių tinklo išdėstymo principo. Mantua mieste šie urbanistikos principai labai nesijaučia, nes mieste vis dar išliko viduramžių gatvių chaosas. O ir miestas gerokai didesnis nei Sabbioneta. Beje, jis ne tik didesnis, bet ir gerokai reikšmingesnis – Gonzaga šeima šį miestą pavertė svarbiu kultūros, gastronomijos ir muzikos [ypač operos] centru.

Mantua apsuptas trijų dirbtinų ežerų, kuriuos sukūrė dar 12 amžiuje, kaip miesto apsaugos nuo priešų priemonę. Ketvirtasis ežeras nuseko 18 amžiuje ir iki šiol neegzistuoja.

Pagrindinėje miesto aikštėje Piazza Sordello vyko senų itališkų automobilių suvažiavimas. Situacija priminė šių metų kelionę į Santiago de Compostela, kur aptikome senų motociklų parodą. Taip pat netikėtai, taip pat pagrindinėje miesto aikštėje, taip pat senų gerų transporto priemonių…

Čia apžiūrėjome 16 a. Palazzo Te, Basilica of Sant’Andrea ir Duomo, pasivaikščiojome po Palazzo Ducale vidinius kiemus. Skubėjimo nebuvo, noro lįsti vidun – taip pat. Mėgavomės saulės teikiama šiluma ir itališkai triukšmingu miestu. Vyko shopingas ir coffieengas

Už 30 km esantis Sabbioneta gerokai kitoks nei Mantua. Mažesnis, ramesnis, tuštesnis ir tikslesnis. Rašoma, kad Sabbioneta taip pat žinomas dėl savo istorinio žydų geto ir sinagogos, spausdinimo technikos, kurią žydai naudojo savo tiesoms skleisti 16 amžiuje. Bet viso to mes neužtikom ir miesto erdvėse žydiškų simbolių nematėm.

Mieste matėm Hercogo rūmus (dabar Rotušės), garsųjį teatro pastatą Teatro all’antica, kolonų galeriją Galleria degli Antichi Palazzo del Giardino ir kelias bažnyčias [Assunta ir Carmine]. Daugiau kaip ir nebuvo ką ten matyti.

Daugiau dėmesio panorom skirti pirmam ir seniausiam, specialiai teatrui pastatytam pastatui Teatro all’antica. Kiti beveik tokie patys seni renesansiniai teatrai yra Vicenza Teatro Olimpico ir Parma Teatro Farnese. Pagal nuotraukas internete teatras atrodė gerokai didesnis, bet realybėje jis pasimatė kaip labai kuklus ir simpatiškas. Jei ne akyla ir ypatingai dėmesinga kasininkė-prižiūrėtoja, teatre būtų galima jaustis labai jaukiai ir maloniai :]

Vėl judam.
Šį kartą iki Cremona, miesto, kuris įsitaisęs šalia trijų upių – Po, Adda ir Oglio. Miestas gražus ir turtingas viduramžių, renesanso, baroko ar neoklasikiniais pastatais. Čia viskas dera, net moderniojo 20 a. pradžios architektūra atrodo tarsi suaugusi ir niekuo labai neišsiskirianti iš bendros architektūros masės.

Pirmiausiai apsilankėme pagrindinėje miesto aikštėje ir apžiūrėjome miesto rotušę, katedrą ir baptisteriją – žinomiausius Cremona turistinius objektus.

Ne tik užėjom į vidų, bet ir užlipom apie 500 laiptelių iki pat katedros varpinės viršūnės. Varpinė iki moderniųjų laikų buvo aukščiausias Italijos bokštas. Nuo čia ir vėl pasimato nejaukūs juodi lietaus debesys.

Netrukus apsilankome Galleria XXV Aprile – pastate, kurį nužiūrėjome nuo bokšto viršūnės. Pastatas buvo pastatytas fašistiniu laikotarpiu, bet skirtas Italijos išsilaisvinimo, balandžio 25 dienai paminėti. Viduje aukšta ir erdvi galerija, apsupta mažesnių ir didesnių parduotuvių. Pakeliui link automobilio užfiksuojama dar keletą modernistinių pastatų, kurie mums su laiku tampa vis įdomesni ir gražesni. Ir artimesni sielai, be abejo, dėl gimto miesto Kauno architektūros :]

Judame link Pavia. Ir vėl lietus, ir vėl tamsa… Nusprendžiame ramiai pavalgyti šalia viešbučio esančiame restorane ir anksčiau eiti miegoti. Pavyksta.

09.18

Ryte pajudame iki vienuolyno Certosa di Pavia, kuris nuo viešbučio nutolęs vos vieną km. Vienuolynas pastatytas 1396-1495 m. ir yra vienas didžiausių vienuolynų Italijoje. Bent taip skelbiama informaciniuose leidiniuose. Realybėje jis toks neatrodo, bet mes ne viską matėm, ne visur įlindom, ne visą teritoriją išžvalgėm.

Pavia – retas Italijos miestas, kuriame lankausi jau antrą kartą. Pirmą kartą jame buvome su “Savų” komanda ankstyvą pavasarį prieš keletą metų, kai temperatūra buvo vėsi, chebra tingi, o miestas tuščias. Todėl tąkart, palyginus su šia kelione, pamatėm gerokai mažiau nei reikėjo. Ir miestas nebuvo sukūręs kažkokios fainos auros, kurią šį kartą visgi atradom.

Šį kartą buvo daug nematytų objektų, bet apsilankėme ir jau matytuose. Kad ir Pavijos universitete, kuriame šį kartą matėsi vos vienas kitas studentas ir jautėsi tikra sekmadienio tinginystė.

Šiek tiek paklaidžiojom ne tik po pagrindines gatves, bet ir po mažiau reikšmingas miesto gatveles. Teko ne kartą pripažinti, kad su chebra turistaujasi gerokai kitaip nei su Alwyda. Ne, ne, tai nėra blogai, bet skirtumai akivaizdūs :]

Pakeliui į Bergamo užsukam į Crespi d’adda. Čia taip pat esu buvęs, todėl turiu su kuom palyginti šį atvykimą su kitu – vėl randame visai kitokį miestą, nei teko matyto kovo mėnesį, kai lankėmės su “Savais” – šį kartą žmonių gausybė, automobilį reikėjo palikti nepasiekus miestelio, veiksmas vyksta, kavinės veikia, kažkokios religinės ceremonijos juda…. Tąkart buvo visiška ramuma ir atrodė, kad miestelis totaliai miręs.
Šį kartą apie miestelį labai nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad jis labai vertas apsilankymo. Tai patvirtins ir Alwyda :]
O plačiau apie miestelį galima pasiskaityti internete, UNESCO svetainėje arba kelionės “NeLKL keliais 2015 – Du penki, mes laisvi! [nr 237]” aprašyme.

Pasiekiame Bergamo. Apsistojame labai fainame dviejų brolių viešbutyje [tikrai galime rekomenduoti, jei kas trauks į tą pusę] aukštutinėje miesto dalyje. Ir išeiname į miestą. O ten viskas ošia – miestas pilnas žmonių, pilnas veiksmo ir muzikos, pilnas šviesų ir žalios augalijos [kas paprastai senamiesčiams nebūdinga]. Pasirodo, jog mieste jau kelias savaites vyksta tikrai gražus ir įspūdingas Landšafto ir šviesų festivalis. Pasigailėjome, kad neprigriebėm fotoaparato, bet kita vertus, leidom sau labiau atsipalaiduoti…na, tiek, kiek tai įmanoma su Medeina, kuri šioje kelionėje ne kartą rodė dygstančius ragiukus :]

09.19

Kaip ir prieš kelis metus, taip ir dabar buvo apėmęs jausmas, kad Bergamo miestui skyrėm per mažai laiko. Gal taip ir nėra, bet jei mieste jautiesi gerai ir norisi trintis jame, matyt ir gerokai daugiau laiko būtų nepakankama :] O Bergamo tikrai gražus ir fainas miestas. Aukštutinė [senoji] miesto dalis nėra didelė, bet joje klaidžioti ir suktis tomis pačiomis gatvelėmis yra tikras malonumas.

Ir malonumas dar didesnis, kai miestas tiek daug dėmesio skiria žalumai, augalams, vaikams ir akių džiuginimui. Akivaizdu, kad kitą kartą vėl judant link Italijos, tikrai norėsis tai daryti skrendant per Bergamo :]

Na ir štai, ilgasis savaitgalis baigiasi. Reikia priduoti mašiną, įlipti į lėktuvą Bergamo oro uoste, vėliau nuo Hahn grįžti į savo Liuksemburgo namus.
Užsukam apsipirkti Trier’e, Liuksemburge sustojam pasiimti Simo dėka užsakytus skaniuosius sushi ir štai mes vėl kasdienybėje. Iki kito savaitgalio :]

One Comment

  1. brolis says:

    na, gražu. tikrai gražu. gaila, kad lago di gardą orai neleido pačiupinėt. mums ten LABAI patiko.

Leave a Comment to brolis

Leave a Reply to brolis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.