[Ne]prisimenu
Prieš kelis metus bičiulis Edvardas, rašydamas apie Sausio 13-os įvykius ir savo pasirinkimą tarnauti KASP’e, labai tiksliai apibūdino jausmą, kurį nešiojuosi su savimi ir aš – nebuvimas su visais prie laužų, nestovėjimas kartu su visais gyvoje gynybinėje sienoje, negautas patyrimas realiai būti kovotojų dėl laisvės pusėje verčia jaustis skolingu tautai, valstybei, savotiškai nepilnavertišku piliečiu. Toks buvo tėvų sprendimas [nepaimti į įvykių sūkurį] – gal dėl saugumo, gal dėl skubių sprendimų, gal dėl mažo mano metų skaičiaus, gal dėl kitų priežasčių. Bet nesudalyvavęs šioje kovoje neturiu kaip prisiminti to tikrai asmeninio patyrimo ir savyje nešioju kitų patirtį – tėvų [per]pasakojimus, tv reportažų vaizdus, žiniasklaidos pranešimus…
Bičiulis savo straipsnyje tęsė mintį [atkartoju ne pažodžiui], kad dabar kiekvieną dieną turime šansą tą skolą grąžinti, ją mažinti – sąžiningai gyvendami, savanoriškai tarnaudami Lietuvos kariuomenėje, darydami kitus gyvenimo sprendimus, kurie būtų naudingi ar tiesiog geri mūsų šaliai. Ir man ši skola patinka. Kaip ir patinka žinoti, kad tokiu būdu aš nepamiršiu šių Lietuvai svarbių įvykių.
*
Tėvo Gedimino Stasio Vitolio Banaičio darytos fotografijos [iki šiol niekur neviešintos].
What do you think?