Dangų raižantis Frankfurt am Main [nr 308]
Miestas, pastatais raižantis dangų, turi žavesio. Lyg ir ne pati jaukiausia aplinka, kai iš visų pusių tave supa sienos, langai, betonas, stiklas, bet… tas stiebimasis į dangų žavus. Jautiesi toks mažas prieš žmonių sugebėjimus lipti į viršų, bet kartu, pasinaudojęs liftu ar suktais laiptais, ir gauni tą retą progą į visus pažiūrėti iš viršaus. Pamatyti tolimoj esančius horizontus, pamatyti plačias erdves ir žmonių sukurtas mažas detales. Reikia kartais taip pakilti nuo gatvių asfalto ar šaligatvių plytelių.
Ir štai mes dangoraižių mieste – Frankfurt am Main. Mieste, kuris mėgaujasi savo aukštais pastatais ir žaidžia smagiomis asociacijomis [Mainhattan, New Work city ir pan]. Nelabai kas lieka, kai senamiestis dėl pačių vokiečių kaltės beveik neišlikęs, kai pokario architektūra nyki ir verta buldozerio…
Nors atvykome šeštadienį, rasti vietos pastatyti mašiną buvo gan sudėtinga. Visi parkingai pilni, gatvės apstatytos, todėl šiaip ne taip radom tik toliau nuo miesto centro, kitame Maino upės krante. Bet net ir ten teko palaukti eilėje apie 15 min, kol įvažiavome į parkingą.
Pirmiausiai apsilankėme Frankfurto katedroje Kaiserdom St. Bartholomäus. Vidus kaip vidus, bet va bokštas visai smagus ir atveriantis tikrai gražius vaizdus. Na, šalia katedros esančiuose kvartaluose vyksta gausios statybos – griaunama, perstatoma kvartalais, negailint visos eilės pastatų. Ir išties nėra ko gailėtis – Frankfurtas per antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai apdaužytas ir iš senamiesčio liko tik katedra ir keletas kitų senų pastatų ar tik fasadų. Kasininkas, kuris pardavė bilietus į katedros bokštą, parodė keletą atvirutinių vaizdų, kuo baigėsi karas šio miesto senamiesčiui…
Nuo katedros judant giliau į miesto centrinę aikštę būtina praeiti Saalgasse gatve. Čia 1980 metais buvo pirmasis miesto bandymas visą gatvę apstatyti moderniai ir kartu laikytis tankaus ir aukšto viduramžių užstatymo principų. Modernūs pastatai lyg ir bandė atkartoti fachverkinių, aukštų ir siaurų namų įvaizdį, tačiau kartu ir atspindėjo stiprias to laikmečiu eksterjero ir naudojamų medžiagų madas. Žiūrint šios dienos akimis matosi, jog bandymas dvelkia senatve, bet atsižvelgiant į kitų miestų bandymus, šis variantas gan žavus ir vertas dėmesio.
Šalia Maino upės įsitaisęs Miesto istorijos muziejus. Augantis, besiplečiantis ir netrukus atidarysiantis naujas ir įspūdingas parodines erdves.
Šalia, virš upės kabo 1869 m. statytas Eiserner Steg [Geležinis tiltas] – vienas populiariausių ir žinomiausių Frankfurto tiltų, skirtas tik pėstiesiems ir dviratininkams. Kitoj tilto pusėj galima patekti į dėmesio vertą miesto dalį – muziejų ir pub’ų rajoną. Kaip ir dauguma šio miesto istorinių objektų, šis tiltas taip pat buvo susprogdintas per II pas. karą, bet 1946 m. jau atstatytas.
Tarp kitko, ant tilto pakabinta graikiška frazė, kuri mudviem sukėlė daug klausimų. Pasiknisę po internetą išsiaiškinome, kad frazė “ΠΛΕΩΝ ΕΠΙ ΟΙΝΟΠΑ ΠΟΝΤΟΝ ΕΠ ΑΛΛΟΘΡΟΟΥΣ ΑΝΘΡΩΠΟΥΣ” yra iš Homero “Odisėjos”ir ji reiškia “perplaukdami vyno tamsumo jūrą pas žmones svetimomis kalbomis kalbančius” [oficialus vertimas yra “Skrosdamas juodas marias, pro svetimus žmones visokius“]. Tekstas atsirado 2001 m., kai Graikija Frankfurto knygų mugėje dalyvavo garbės svečio teisėmis. Frazė tarsi simbolizavo perplaukimą per vandens telkinį ir susitikimą su nepažintų kalbų tautomis [40% Frankfurto gyventojų yra ne vokiečiai].
Pro centrinę miesto dalį, kuri vadinama Römerberg, patraukėme iki modernaus meno muziejaus MMK. Muziejus susideda iš trijų skirtingų pastatų, kurie tarpusavyje nesusiję, o vienas net kitame miesto centro gale. Pagrindinis MMK pastatas atidarytas 1991 m. ir yra puikus postmodernizmo architektūros pavyzdys. Esant viduj net kartais buvo sunkiau nuspręst, kas yra įdomiau – architektūra ir interjeras ar eksponuojamas menas. Kaip ten bebūtų, apžiūrėjome tiek vieną, tiek kitą.
MMK 1 pamatėme vaizdo instaliaciją Ed Atkins “Corpsing”, apžvalginę muziejaus kolekcijos parodą “25 Years MMK Museum für Moderne Kunst – New Collection Presentation” ir MMK 3 – Florian Hecker elektroakustinę instaliaciją “Formulations“].
Vakarui artėjant, lietui užėjus, nusprendėme patraukti į muziejų rajoną kitoj Maino upės pusėje.
Čia apsilankėme Vokietijos architektūros muziejuje, kuris, teigiama, yra seniausias Europoje architektūros muziejus [veikia nuo 1984]. Apžvelgėme tris parodas – “DAM geriausios architektūros apdovanojimai 2017” [24 geriausi Vokietijoje arba vokiečių pastatai], olandų kūrėjų Bjarke Ingels Group apžvalginė paroda “Hot to Cold”
Išėję iš muziejaus patekome į tamsą ir drėgmę. Patraukėme iki viešbučio, kuris įsitaisęs šalia įspūdingos Frankfurto geležinkelio stoties. Pavalgėme ir užbaigėme vakarą ramiai ir gan anksti.
Sekmadienis mus pasitiko saulėtai ir šiltai. Kai tuo tarpu Liuksemburgą plovė lietus, čia mes turėjo apie +7 ir daug daug giedro dangaus. Tinkamas metas dairytis į dangoraižius ir pakilti į aukštumas.
Pasivaikščioję tarp bokštų, pakilome ant Main Tower [architektai Schweger & Partner] apžvalgos aikštelės. Pataikėme pačiu laiku, nes žmonių buvo mažai ir neprireikė stovėti jokiose eilėse [kas matėsi gausiai mums išeinant iš šio pastato]. Aukštis – 200 m., saulė šilta, vaizdo daug – tad neskubėdami ir su malonumu prabuvom gerą pusvalandį [jei ne ilgiau].
Nusileidę ant žemės dar šiek tiek pasisukiojome po miesto centrą…
…ir aplankėm prekybos centrą “MyZeil“. Ne dėl galimybės apsipirkti [o ir nebuvo tokios galimybės, nes sekmadienį veikė tik kavinės, sporto klubai ir čiuožykla], o dėl architektūros. Prekybos centras suprojektuotas garsiojo architekto Massimiliano Fuksas ir atidarytas 2009 m. Pastatas labai smagus, žaismingas ir fotogeniškas.
Vėliau beliko pavalgyti ir judėti link mašinos. Laukė kelionė namo [ir netikėtas kamštis link stadiono], 3 valandos kelio ir link Liukmemburgo stiprėjantis lietus. Savaitgalis gavosis puikus. Vėl pradedam judėti :]
What do you think?