Atvirutinė Toskana [nr 315]

By skrandis, 2017/05/09

Kažkada, seniai seniai, kai dar buvom vieni du, mes lankėmės gražiojoje Italijoje ir fantastiškame miestelyje Siena. Ten, būdami ant nepastatytos naujosios katedros sienos, muziejaus Dell Opera apžvalgos aikštelės, pamąstėme, jog panoraminiai vaizdai per daug gražūs, kad neaplankyti šio regiono dar kartą. Praėjo daugiau nei 6 metai ir štai mes savo norą įgyvendinome.

Balandžio 28 d.

Apie 15:00 atskrendame į Pisą, kurią jau esame aplankę keletą kartų, tad neužtrukdami imame automobilį [na, užsakėme automobilį, bet gauname fiat panda…] ir miname apie 20 km šiauryn. Šiaip mūsų planas yra apsukti ratą po Toskaną, bet pirmoms dienoms praplečiame savo akiratį ir nusitaikome į Cinque Terre miestelius. Norėdami tiems paveiksliukiniams miesteliams skirti visą dieną, šį skrydžio dienos pusdienį praleidžiame vykdami iki La Spezia miesto, nuo kurio ryt ir planuojame traukiniu pasiekti Cinque Terre.

O tuo metu vykdami link, sustojame archeologinėje vietoje Massaciuccoli Romana. Čia, Toskanos Šiaurėje, šalia Massaciuccoli ežero, yra mažytis romėnų archeologijos objektas – romėnų šeimos vila su pirtimis ir pramoniniais pastatais [gamino plytas]. Tai, kad ši vieta strategiškai patogi dėl netoliese esančios Viduržemio jūros ir didesnių centrų [Lucca, Pisa ir senovės miesto Luni], matant kokia nuostabi gamta ir kokios tinkamos sąlygos vystyti verslą, nekeista, kad būtent čia apsigyveno romėnų šeima Venulei.

Vila, turėjusi būti aukščiausioje komplekso vietoje, deja, neišgyveno. Jos vietoje dabar stovi bažnyčia su gražiu vaizdu į ežerą ir Viduržemio jūrą.

Tame pačiame miestelyje, vos už kelių kilometrų yra ežeras Massaciuccoli. Čia, dėl daugybės paukščių ir kitų gyvų gyventojų, įsteigtas parkas Oasi Massaciuccoli su pasivaikščiojimo takais. Perėjimo metu, vidury dienos yra sudėtinga pamatyti paukščių gausybę, bet vis tiek nusprendėme pasivaikščioti ir palengva įsijausti į atostogines nuotaikas. Gamta visada padeda tai padaryti lengvai ir maloniai.

Na o vakare pasiekėme La Spezia, kur skaniai ir labai smagiai pavalgėme su itališka kompanija. Buvo šnekos, buvo rekomendacijų ir smagaus Medeinos perdavimo kaimyniniam stalui – mūsų mergina visai gerai jautėsi maitinama svetimų žmonių, tad spėju, kad ateityje į pašalpas ir įvairias išmokas nespjaus :]

 

Balandžio 29 d.

Ši diena skiriama Cinque Terre, fotografijose pasakiškai atrodantiems miestukams. Važiuoti su mašina iki šių miestelių neapsimoka – kelias sudėtingas, su parkingu problemos, o Medeinai posūkiai tampa nemaloniai vimdantys. Todėl nusprendžiame judėti su traukiniu, juolab kad viešbutį pasirinkome labai arti geležinkelio stoties. La Spezia stotis nenuteikia smagiai – eilė milžiniška, žmonių gausybė… Gal per vėlai pajudėjome nuo viešbučio, gal dėl ilgojo savaitgalio nelabai tinkamai pasirinkome dieną, gal čia visada taip, bet į traukinį įsigrūdom sudėtingai. Kelionė trumpa, bet masofkėje, kaitroje stovėti su vaiku ant rankų nėra pats smagiausias užsiėmimas. Džiugino tik tai, kad žmonės linksminosi, juokėsi, darė selfius šitose judančiose šprotų skarbonkėse ir nekėlė kokių tai pasipiktinimų.

Nekeista, juk UNESCO sąraše esantis Cinque Terre išties patrauklus žmonėms, ir į šiuos senus miestelius keliauja visomis priemonėmis – laivais, jachtomis, mašinomis, dviračiais, pėsčiomis ar traukiniais. Vieta, matyt, nuo seno buvo labai graži ir patraukli, nes čia gyventojai kūrėsi jau nuo 7 amžiaus. Vieni bėgo nuo barbarų, o pvz graikai bėgo nuo persekiojimo 8 amžiuje.

Supratę, kad dauguma lips pirmoje stotelėje, nusprendėm pavažiuoti toliau ir tikėtis mažesnio kiekio turistų. Išlipome Vernazza miestelyje. Miestukas labai simpatiškas ir buvo smagu vaikščioti terasomis ar siaurais laipteliais, netikėtai atsidurti tai vienoje, tai kitoje miestuko pusėje. Buvo gražu ne tik iš viršaus pažiūrėti, bet ir prie vandens nusileisti. Ir kaip visada, kuo toliau nuo centro, tuo daugiau erdvės tarp žmonių.

Po Vernazza miestelio buvome nusprendę aplankyti Manarola, bet išlipę iš traukinio susidūrėme su labai netikėta situacija – miestas su stotimi sujungtas tuneliu, kurį pasiekti galima per požeminę perėją. Prastovėję perone apie 15 min ir pajudėję vos 20-30 metrų link požeminės perėjos, supratome, jog miestelį pasieksime labai negreit. Žmonių masę tiek į stoties pusę, tiek į miestelio pusę judėjo pasiutiškai lėtai. O stovėti ant tiesioginės saulės neatrodė labai malonu, tad kai privažiavo kitas traukinys, mes greitai nusprendėme atsisakyti šio miestelio ir pajudėti link Riomaggiore. Bet čia nuotykiai mūsų nesibaigė – traukinių vagonų kiekis buvo didesnis nei telpa Riomaggiore geležinkelio stotyje, todėl vagono, kuriame mes buvome, durys net neatsidarė ir šiek tiek pastovėjęs traukinys pajudėjo toliau link La Spezia. Tokių nustebusių buvo nemažai. Kaip ir išlipusių La Spezia stotyje ir netrukus įlipusių į priešingą pusę važiuojantį traukinį. Pagaliau po “smagaus” ir itališko pasivažinėjimo traukiniais grįžome į Cinque Terre neoficialią sostinę – miestelį Riomaggiore. Vėl pasivaikščiojimai, vėl lipimai, vėl grožėjimasis ir dairymasis. Gražu, tikrai labai gražu, bet… visgi kelionės pabaigoje supratome, kad yra ir gražesnių miestelių.

Na o vakare grįžom vėl į La Spezia, kur skaniai sudorojome itališką maistą ir vyną.

 

Gegužės 01  d.

Pagal meteo prognozes mums nusimato lietus. Apskritai, prognozės mūsų visam turui po Toskaną nelabai draugiškos. Kiek tikrinomės, tiek vienur ar kitur žadėjo griausmus arba lietų. Ir taip, šią dieną mes išties pradėjome šlapiai.

Pagal planą iš ryto atvykome iki Carrara miesto, kuris visame pasaulyje garsus marmuro karjerais. Mieste pasitiko kuklus lašnojimas, kuris mūsų neišgąsdino, tad patraukėme iki kalnuose esančio Fantiscritti parkingo. Čia su džipais organizuojami turai tiesiai į karjerus, kurių čia veikia apie 270. Karjerai garsūs jau nuo Senovės Romos laikų, kai marmurą naudojo šventyklų puošybai, tapę dar „garsesni“ pradėjus naudoti sprogdinimo medžiagas, pasižymėję tuo, kad pats Michelangelo atvykdavo pasirinkti marmuro luitus savo kūriniams ar Mussolini išskyrė marmurą mečetėms statyti Jeruzalėje, garsūs tuo, kad čia filmavo kažkurį tai James Bond epizodą ir tt ir pan. Žodž, karjerai tikrai garsūs, bet mus labiau domino tai, kad jie tikrai gražūs ir įdomūs, įspūdingi ir didingi.

Pasivažinėjimas su džipu neužtruko – nors buvo labai įdomu ir labai gražu, liūtis suvarė mus iš aukštai esančių karjerų atgal į džipus ir visą turą stebėjome pro langus. Bet ir tai buvo gerai, nes tokios vietos atmintin įstringa ilgam. Net su tokiu kiekiu vandens…

Na, o šiaip, ironija smagus reikalas, nes turo metu pila kaip iš kibiro, o tik pasibaigus ekspedicijai lietus nustoja…

Judame link žavaus miesto Lucca. Už renesansinių gynybinių sienų besislepiantis miestas tikrai labai žavus – aikštėmis, gatvelėmis, bažnyčiomis ir, kazbeko, bokštais. Tarp kitko, pastebėjom, jog beveik visi šio regiono didesni miestai turi apie 80-100 tūkst gyventojų. Keista, kad Siena iškrenta su 65 tūkst, nors būtent šis miestas savo gyvenimo tempu ir architektūra labiausiai primena didmiestį….

Kaip ten bebūtų, Lucca tikrai gražus ir fainas miestas. Apžiūrime Duomo San Martino, San Frediano bažnyčią, pagrindinėje aikštėje esančius palocius Pubblico, romėnų amfiteatre įsikūrusią aikštę Piazza dell’Anfiteatro ir aplink aplipusius gyvenamuosius namus, kt.

Aplankome ir smagiuosius bokštus, kurie Italijoje yra aiškiai pastebimi ir išskirtiniai. Pirmiausiai užlipame ant Torre delle Ore, nors garsesnis ir išties labiau išskirtinis – Guinigi bokštas. Ir neapsirikome, kadangi Guinigi bokštas daug geriau žiūrisi per atstumą, nei esant ant jo. Be abejo, užlipame ir ant garsiojo Guinigi šeimos bokšto – juk ne kasdien rasi ąžuolus ant 45 metrų aukščio pastato :]

Na, ir laikas judėti toliau – miestas Pistoia. Čia nakvynė, o miestas ryt.

Gegužės 02  d.

Pistoia – dar vienas 90 tūkst. gyventojų miestas, dar vienas nuo romėnų laikų augantis miestas, dar vienas bažnyčiomis apaugęs, palociais apstatytas miestas. Katedra di San Zeno, tradicinė Italijai krikštykla, Piazza del Duomo aikštėje esantys Palazzo del Comune ir 13-14 a. ligoninė Ospedale del Ceppo, su įspūdingu, specialiai pastatytu ir daugelį metų tobulintu upės kanalu po ja.

Patraukiame į mažą, vos 6000 gyventojų turintį miestą Anghiari. Viduramžiais svarbus miestas iki šiol puošiasi 13 amžiaus gynybinėmis sienomis, pastatais ar nepaliestais rūsiais. Nedidukas, bet tikrai vienas gražiausių ir jaukiausių miestukų, matytų šios kelionės metu. Spėjome ir pasivaikščioti, ir pafotkinti, ir ramiai pavalgyti tradicinėje vietinėje picerijoje.

 

Gegužės 3 d.

Nuo pat ryto patraukiame iki eilinio „monte“ miesto, viduramžių stiliaus, su gausybe renesansinių palocių Montepulciano. Tingus vaikščiojimas miestelio gatvėmis, pasižvalgymas po panoraminius vaizdus [kurie yra „būtent tai“, ko Alwyda norėjo], užlipimas ant bokšto, ledų valgymas ir tingus judėjimas atgal iki mašinos…

Kitas nedidukas ant kalvos esantis miestelis su 2000 gyventojų – Pienza. Tradicinis renesansinis Toskanos miestelis slėnyje Val d’Orcia, su nuostabiais vaizdais į tolius ir kitus miestelius, su specialiai itališko „utopinio miesto“ principu suformuotomis gatvėmis ir pastatais. Jaukus, mažas ir turistiškai nusiteikęs.

Montalcino – dvigubai didesnis už Pienza. Čia mes nusiteikę ne tik pasibastyti ir grožėtis, bet ir papietauti bei nakvoti. Kaip ir dauguma panašių miestelių, šis priverčia automobilį palikti už miesto ribų. Tačiau nueiti iki viešbučio ir pasidėti daiktus tikras malonumas – nuo kalvos, ant kurios įsitaisęs Montalcino, atsiveria tipiniai toskaniški vaizdai su alyvmedžiais, vynuogynais, kalvomis ir susmaigstytais kiparisais. Na o miestelis, kuris gražus kaip ir visi, kuriuos lankėme ar dar lankysime, išsiskiria tuo, kad pilyje yra ne koks muziejus ar viešbutis, o vynoteka su garsiaisiais, neišsibaigiančiais raudonojo Brunello vyno resursais.

 

Gegužės 04 d.

Judame 25 km iki keisto gamtos kūrinio netoli San Filippo – karštųjų Fosso Bianco šaltinių slėnyje Val d’Orcia, kur iš žemės veržiasi karštas vanduo su sieros ir kalcio pertekliumi :] Sezono metu ten vyksta masinės maudynės, tačiau mums atvykus buvo nesudėtinga rasti ir privatų kampelį, kuriame maloniai pabraidėme, pasigrožėjome ir pasidarėme minimalias sveikatos ir grožio procedūras :] Nors kvapas lengvai priminė Islandijos grožybes [Blue Lagoon], gamtos kūrinys pasirodė gerokai kitoks ir įsimintinas. Beje, netoliese yra ir civilizuoti baseinai „Terme San Filipp“ su visais patogumais, tačiau mūsų poreikius puikiai tenkino ir paprastesni sprendimai.

Sudėtingas kelias iki kito sustojimo mums prailgo. Kelias gal ir būtų ne toks sudėtingas, bet dėl remontuojamo kelio apvažiavimo gavosi gerokai ilgesnis ir tolimesnis. Todėl planus šiek tiek pakeičiame ir vietoj miestelio Pitigliano pasirenkame Sovana. Tarp jų 10 km atstumas, tačiau abu jie pasižymi tuo pačiu – etruskų kultūros palikimu. Prie Pitigliano yra berods įspūdingesniu etruskų „gatvių“, tačiau prie Sovana yra įspūdingas nekropolis „Citta del Tufo“, kurį pamatyti tikrai norėjosi. Bet apie viską iš eilės.

Archeologinis parkas „Citta del Tufo“ – įspūdingos senosios etruskų kultūros kapinės, esančios netoli Sovana kaimo. Čia išskirtinis objektas – 2-3 amžiaus pr.Kr. Ildebranda kapas, atrastas 1924 metais. Kapas yra padalytas į dvi atskiras dalis: laidojimo rūmus ir laidojimo paminklą. Abu jie buvo pastatyti/iškasti žemėje. Dėl trapios uolienos, paminklai ir visa ornamentika gan paprasta, nors ir remtasi graikų šventyklos stiliumi. Bet šis kapas – ne vienintelis, kuris daro įspūdį. Visa aplinka, visas kapinynas įdomus tuo, kad galima pamatyti kapų hierarchines kategorijas pagal reikšmę, pamatyti tradicijas kelti negyvuosius į aukštybes, suvokti mirties tradicijų reikšmę ir tradicijas. Išties paslaptinga ir dvasinga vieta. Apsupta dar ir labai įdomių „kelių“…

„Keliai“ [“Le Vie“] – gatvės, išskaptuotos uolose į gausybę skirtingų pusių. Galima tik pamėginti įsivaizduoti, kaip turėjo įspūdingai atrodyti šie keliai, kai aplink nebuvo tokios gausybės medžių, kai virė gyvenimas ir keliais judėjo vežimai ir gyventojai. Iki 20 metrų gylio, 3 metrų pločio sukurti keliai vis dar neturi visų atsakymų, kodėl jie buvo sukurti – juk gyventojams ir prekybos keliams lyg buvo ir paprastesnių sprendimų, [slėniais tikrai nesudėtinga pasiekti kitas vietoves]. Manoma, kad šie keliai galėjo būti šventi ir skirti pasiekti nekropoliams. Kita versija – karo ar konfliktinių situacijų atveju vietos gyventojai galėjo nepastebimai judėti nuo kaimo iki kaimo. Kaip ten bebūtų, archeologai vis dar tyrinėja ir vis dar randa daugiau naujos informacijos [klaustukų] apie šiuos keistus, sunkiai pastatytus kelius. Tuo tarpu vietiniai iki dabar kovo 19 dieną su fakelų procesijomis eina Via Cava di Giuseppe iki Piazza Garibaldi (Pitigliano), kur su didžiuliu laužu varo žiemą iš kiemo…

Beje, visa Italija šiuo metu gausiai realizuoja akacijų žydėjimo akciją. Ir tai malonu ne tik akims,bet ir nosims [jei nesate alergiški…]

Į Sovaną mes važiuoti neplanavome, nes įdomesnis turėjo būti Pitigliano, tačiau dėl laiko stokos užbėgome į šalia esantį vos 200 gyventojų turintį kaimą. Čia užkandome pyragaitį, pasivaišinome vietinio kaimiečio trešnėmis [jam leidus] ir trumpai pasivaikščioję gatvelėmis patraukėme iki nakvynės vietos.

Montemerano miestukas su 500 gyventojų naktį atrodė tarsi ne tikras, o žaislinis. Apskritai, vaikščiojant po daugelį tų miestelių atrodo, kad esi specialiai turistams apžavėti pastatytuose žaidimų aikštelėse. Atrodo, kiekvienas kampas, kiekviena gatvelė verta nuotraukos, aikčiojimo ar susižavėjimo. Ir po to, kai pažiūri į nuotraukas kompiuteryje, tarsi atsitokėji ir nusistebi, jog nebelieko to jausmo, kaip tada jauteisi. Visgi nekeista, gi gyvai ir „čia ir dabar“ visada geriau nei skaitmeniniai vaizdai :]

 

Gegužės 05 d.

Supratę, kad vakarinio pasivaikščiojimo neužtenka, nusprendėme rytą praleisti tame pačiame Montemerano. Šis miestukas vardinamas kaip „Borghi più belli d’Italia“ ir jis išties yra labai žavus. Mažas, bet labai fainas. Gausiai pasipuošęs gėlėmis, su smagiais praėjimais ir su ant kiekvieno kampo besitrinančiais tingiais katinais.

Traukiame link Grosseto miesto, kur netoliese yra dar viena, viena svarbiausių Italijoje archeologinių vietų  – Bagno Roselle. Etruskų miestas Rosellae, įsitaisęs 3 a. pr.Kr. su visais būtinais normaliam miestui objektais – spa centrais, amfiteatrais, šventyklomis, valdžios rūmais ir vilomis :] Šalia etruskų palikimo galima rasti ir visą gausybę romėnų kultūros turto – forumas, bazilika ir tt. Miestas apsuptas etruskų gynybine siena, kurios ilgis siekia daugiau nei 3 km, o aukštis – 7 metrus. Čia galima rasti ir žavų 1 a. amfiteatrą, vėlesnio laikotarpio kapines, kelius ir po keliais pakišta kanalizaciją, baseinus ir t.t….

Pagal planą, po Bagno Roselle turėjome mėgautis gamta ir paukščiais gamtos parke Riserva Naturale Diaccia Botrona, tačiau graži vieta apsiribojo uždarytais takais [gal dėl paukščių perėjimo meto], nedideliu kiekiu paukščių [na, tolumoje matėsi grupė flamingų] ir smagia tingia šiluma. Nesulaukę tinkamo dėmesio iš paukščių, nusprendėme pajudėti iki jūros. Ji čia vos už kelių km, tad kažkaip gal net ir nepadoru būtų buvę, jei nenuvyktume….

O jūra smagi – vanduo lietuviškai vėsus, smėlis baltiškas, žmonių minimum, žvejyba italui sėkminga, o braškės kaip tik vietoj ir laiku…

Nakvoti ieškojome šalia jūros, tačiau kainos pasiutiškai didelės arba viešbučiai smarkiai perpildyti, todėl nusprendėme nakvoti paprastame ir neypatingame Grosseto mieste. Medeina jautėsi silpnai, nuovargis padidino jos temperatūrą, tad vakaro laikas buvo skirtas minimaliam miesto apžiūrėjimui ir papietavimui [kurio metu Medeina ir užmigo ant Alwydos rankų…].

 

Gegužės 06-07 d.

Planuose buvo keletas objektų, bet dėl ryte užklupusio lietaus ir Medeinos mažo apsirgimo pajudėjome tiesiai į Sieną. Į miestą, dėl kurio mes ir nusprendėme dar kartą atvykti į Toskaną. Siena, kaip ir daug kitų Italijos miestų, yra UNESCO garbės sąraše. Dėl senamiesčio, dėl  virtuvės meistrų sugebėjimų, muziejų, katedros, centrinės aikštės ir toje aikštėje du kartus per metus vykstančiomis arklių lenktynių, dėl rajonų tradicijų, dėl daugelio kitų dalykų šis miestas vertas būti įtrauktas į visus galimus garbės sąrašus :]

Keistas jausmas apima šiame mieste, kuris turbūt dydžiu mažiausias iš visų didesnių aplankytų miestų Toskanoje. Bet atrodo, jog čia žmonės jau nuo seno gyveno didmiesčio ritmu. Jis mažesnis už Lucca, mažesnis už Pistoia, beveik visu trečdaliu. Bet vaikštant gatvėse jautiesi kaip didmiestyje. Jaukiame, paslaptingame ir žaismingame, bet didmiestyje.

Kaip ir pirmą kartą, taip ir šį, mūsų nuotykius grasino sugadinti lietus. Bet Medeinos „štiš“ ir „bu“ pagelbėjo ir lietus vaikščiojo šalia, tačiau mūsų neužkabino. Na, per vakarienę nulijo gausiai ir su griausmais, bet ir vėlgi viskas vyko laiku ir trumpai – į žavų viešbutį grįžom maloniai sausi. O dienos metu daug vaikščiojome, daug dairėmės, stebėjome ir grožėjomės. Šis miestas lyg ir apžiūrimas per dieną, bet jame norėsi vaikščioti visą savaitę. Net tas pats nufotografuotas namas ar gatvelė, vos po kažkiek laiko atrodo jau kitaip ir naujai.

Antrą dieną Siena mus pasitiko jau su saule. Diena buvo šiltesnė, jaukesnė, o Siena dar fainesnė. Bastėmės, kultūrinomės, valgėme ledus, migdėme Medeiną kavinėje, laipiojome bažnyčios aukštybėse, išvaikščiojome beveik visus miesto rajonus, gaudėme visas žavias šio miesto detales.

ir papildėme Sienoje egzistuojančių Contrade‘ų simbolių kolekciją [mieste yra 17-ika besivaržančių Contrade‘ų (rajonų/seniūnijų), kurie pavadinti pagal gyvūnų vardus, turi savo simbolį su ilga istorija ir sudėtingais heraldikos aiškinimais bei mitais].

Dieną pabaigėme labai jaukiame restorane, kur paplepėjome su britais, kur skaniai valgėm vietinį maistą ir eilinį kartą pliurpinom vyną…

 

Gegužės 08 d.

Laikas traukti link Pisa miesto t.y. oro uosto. Bet sąraše dar trys miestukai. Pirmasis, matomas nuo Sienos – Monteriggioni. Gynybine siena su 14 bokštų apsuptas mažas miestukas ant kalvos čia gyvuoja jau nuo 12 a. Šis, kaip ir daugelis kitų šalia Sienos miesto esančių įtvirtinimų, buvo skirtas saugoti minėtą Sieną. Dabar čia vienas 4 žvaigždučių viešbutis [bei dar keletas B&B], kokie 10 restoranų/picerijų, 10-20 suvenyrinių parduotuvių ir likusieji 2-5 namai be jokio didesnio turistinio įveiklinimo :]

Garsusis San Gimignano pasižymi ne tik tuo, kad eilinį kartą gražus ir fainas miestas tarp alyvmedžių ir vynuogynų, kad ant kalvos ir su siaurom gatvelėm, bet dar ir turi 14 aukštų bokštų. Rašoma, kad jame jų buvo 72, bet išliko tik tiek, kiek matome. Rašoma, kad jie reiškė skirtingų šeimų pasipuikavimą turtu. Na o aš žiūriu paprasčiau – šeimos galvos norėjo pasipuikuoti ne turtu, o tuo, kad jo asmeninis turtas pastebimai stovi :]
Nuo 1990 metų UNESCO sąraše esantis miestas labai fainas. Gatvelėmis, aikštėmis, siaurais praėjimais,  panoraminiais vaizdais, kavinėmis ant bokštų ir šiaip pozityvia atmosfera, kuria norisi mėgautis, joje būti,  dairytis, slampinėti, fotografuoti ir visaip „čilinti“.

Na ir štai mes Certaldo. Senamiestį, kuris [kaip keista] eilinį kartą ant kalvos, pasiekėme funikulieriumi. Tuščias, toks paprastas ir kartu simpatiškas sienamiestukas su pilimi leido mums dieną baigti ramiai ir tinkamoj atmosferoj. Nuo kalvos matomas San Gimignano tik dar kartą mums patvirtino, kaip viskas šiame regione arti ir lengvai pasiekiama [ypač jei vingiuoti keliukai nevimdo ir turi smagią nuotaiką keliauti be didesnių įsipareigojimų].

Na ir pabaiga nykiame stoties viešbutyje Pizoj. Pavalgėm paprastoje picerijoje, susipakavome ir jau kitos dienos ryte skraidinomės atgal į Hahn. Puiki kelionė gavosi, tikrai reiktų pakartoti, tik mums dviem ar su kokia nors judėti mėgstančia kompanija, bet be vaikų. Kad būtų daugiau laiko ramiai kavutei, skaniam vynui ar netikėtai atrastoms craft beer parduotuvėlėms…

Buvo smagu suvokti, kad Toskana, kurią įsivaizdavome kaip dailią ir atvirutinę, pasirodė dar labiau gražesnė ir jaukesnė :] Pliusas jai už tai :]

 

p.s. visa vaizdo filmukuose esanti muzika – rock grupių iš Toskanos regiono. Pasirodo, ir italai moka groti roką :]

2 Comments

  1. brolis says:

    Labai.
    Italija, vienok, po truputį ima viršų kelionių planavime 😉 Teks penktadienį ten traukti, bo faina 🙂
    Beje, nemažai matyta, ir būta (ir su gerokai mažiau žmonių, nei jums teko sutikti), ir dar pamatysime netrukus visai.

    • skrandis says:

      Man Ispanija vis tiek įdomesnė. Ji labiau laukinė, mažiau nuspėjama ir erdvesnė. Bet Italija faina. Kaip ir Olandija, ar Prancūzija… Na, kai gerai pasiplanuoji, pasiieškai, tai turbūt visos šalys žavingos.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *