paUostyti Roterdamo [nr 318]

By skrandis, 2017/06/05

Artėjo ilgasis savaitgalis, o mes iki pat trečiadienio dar nebuvome sugalvoję, kur vyksime. Norėjome lyg ir link Strasbūro, bet ten meteorologai pažadėjo gausaus lietaus. Tada pamąstėme apie Reimso regioną ir fortifikuotas kaimų bažnyčias, bet ir ten oras žadėjo būti nelabai draugiškas. Atkrito ir Štutgartas. Tad galvas pasukom šiauriau, link Nyderlandų. Ir štai, kaip tik čia oras pasirodė pats tinkamiausias judėjimui, tad skubiai susidarėme planą, užsisakėme nakvynę ir nusiteikėme gerai, įdomiai ir lengvai kelionei.

17.06.03
Šeštadienio kelias, t.y. oras link Liege neatrodė labai optimistiškas. Atrodė, kad įtampa tvyro ore ir jau jau netrukus ims pilti kaip iš kibiro…

…atrodė, kad visas blogis pasirodys būtent tada, kai mažiausiai to reikės, t.y. išlipus Hasselt mieste, šalia Japoniško sodo. Ir išties, ant mašinos priekinio lango ėmė kristi lašai. Džiugu buvo tai, kad tie keli lašai ir tenukrito. Ir štai mes Japoniškame sode. Rodos, kažkur prieš atvažiuojant skaičiau, kad šis sodas didžiausias japonų stiliaus sodas Europoje, bet tai buvo tikrai netiesa [net Lietuvoje, šalia Kretingos esantis sodas yra gerokai didesnis]. Nėra tai labai svarbu, nes šis sodas labai žavus ir labai tikras, toks neperlaižytas, neperspaustas ir tikrai jaukus.

Istorija tokia, kad Hasselt miestas giminiavosi su Japonijoje esančiu miestu Itami. Stiprinant santykius, belgai japonams pažadėjo įrengti karilijoną, o japonai belgams – sodą. Ir štai japonas architektas Takayuki Inoue išsirenka žemę tarp senų ąžuolų ir imasi veiklos – vos po 250 dienų 1992 metais gyventojai jau kviečiami lankytis puikiame parke. Jame ir krioklys, ir augalai nauji, ir akmenys iš Austrijos kalnų, ir japonų tipinė architektūra, kuriai pastatyti japonai atsivežė savo medžiagas. Jauku, kuklu ir skoninga.

Netoli miestas Lommel, kuriame mes numatome aplankyti įspūdingą ir įdomų stiklo muziejų Glazenhuis. Nors šis regionas nesijaučia labai stiprus stiklo tradicijose ir dažniau dairosi į šalia esančią Valoniją ar Nyderlandus, šis Lommel miestas turi kuo pasigirti. Jame esantis muziejus po savo keistu piramidės formos stikliniu stogu [arch. Philippe Samyn] vykdo labai įdomias ir aktyvias veiklas – dirbtuves, dizaino kūrybas, mokymus, rengia parodas, konferencijas. Mūsų apsilankymo dienomis stiklo namai rodė jubiliejinę 10-mečio parodą “XY” su 24 menininkų ir dizainerių kūriniais ir vienos erdvės ekspoziciją su studentų darbais, kurių tema berods buvo “Medis”. Puikios parodos, įdomus gyvas stiklo objekto [pagal vaiko piešinį] kūrimo procesas, įdomus pastatas ir šiluma nuo krosnių – viskas puikiai. Net lauktuvių prigriebėm :]

Kitas sustojimas – pats keisčiausias gyvenime matytas miestas Baarle-Nassau ar kitaip Baarle-Hertog. Šis miestas yra ant sienos tarp Belgijos ir Nyderlandų. Tiesą sakant, miestas yra Nyderlanduose, nuo sienos su Belgija atitolęs apie 5 km. Ir pati siena mieste neina tradiciškai skersai ar išilgai. Ji neina net ir lenktai ar kaip nors kitaip suprantamai. Vietoj tradicinės sienos, kurią mes įpratę matyti, čia yra net 26 atskiri žemės plotai, kurie yra išsibarstę viename mieste Baarle. Pagrindinė dalis, kuriame yra 22 Belgijos žemės ploteliai, vadinama Zondereigen. Dar 3 yra arčiau tikrosios Belgijos ir Nyderlandų sienos. Belgų žemėse dar yra šeši olandų anklavai.
Sienos yra pažymėtos baltais kryžiais ant šaligatvių, ir metalo žymėmis ant gatvių. Sienų linijos po miestą vaikšto nekreipdamos jokio dėmesio, ar kerta namus, parduotuves, sodus ar gatves. Net gatvės viduryje ji sugeba pakeisti kryptį kelis kartus. Bevaikštant kilo daug klausimų – kaip šis miestas susikūrė taip, kaip yra dabar, kaip gyventojai sugeba suderinti savo priklausomybę, kaip tvarkosi oficialius reikalus?
Pateikiu keletą atsakymų: miestas pradėtas dalinti jau 12 amžiuje, kada belgų kunigaikštis [arba kitaip “Hertog”], kuriam priklausė ši žemė [ekslavas], ėmė ją dovanoti dalimis Olandijos didikams Nassau. Bet vietoj logiškos tvarkos ir sistemingo dovanojimo, belgas dovanojo atsitiktinius žemės sklypus. Taip jis sukūrė olandų anklavus Belgijos ekslave, t.y. Nyderlandų žemėje esančioje Belgijos žemėje atsirado Nyderlandų žemės. Painu, ane? :]
Na, aišku, daugeliu atveju ten tuo metu tebuvo pievos ar daržai, bet, miestui augant, žmonės ėmė statyti namus, tiesti gatves ir kartu stiprinti savo nacionalinę priklausomybę vienai ar kitai valstybei. Namai ėmė augti ant skirtingų valstybių žemės, o jų priklausomybę vienai ar kitai šaliai nuspręsdavo tai, kurioje žemėje yra fasadinės durys. Tik vienu atveju, kai siena kerta namą tiesiai per duris, namo šeimininkui leista pačiam nuspręsti, kuriai šaliai jis nori priklausyti. Kitų namų priklausomybė nurodoma ant namo numeriuko [šalia numerio matyti vėliavėlė]. Po Belgijos ir Nyderlandų tapimo atskiromis šalimis, galutinis sienų subraižymas buvo padarytas 1839 m. Dar tris kartus buvo sudarytos specialios komisijos peržiūrėti sienų brėžinius. Paskutinė tokia komisija veikė ne taip ir senai – 1995 metais.
Ir nors miestas nėra ypatingai patrauklus turistams, šis keistumas pritraukia visą gausybę svečių. Juk įdomu sužinoti, jog viename mieste gali egzistuoti dvi savivaldybės, dvi skirtingų šalių ugniagesių komandos, dvi skirtingų valstybių bažnyčios, skirtingi įstatymai.
Pavyzdžiui, Belgijoje parduotuvės gali dirbti ir sekmadieniais, Nyderlandų pusėje – negali. Iki ES etapo šiose šalyse buvo pastebimi skirtumai mokesčiuose, todėl daug prekių ar paslaugų turėjo labai skirtingas kainas, tad gyventojai toje pačioje gatvėje galėjo rinktis laisvai, kurioje šalyje apsipirkti ar apsikirpti. Buvo laikai, kai olandų restoranai turėdavo užsidaryti anksčiau nei Belgijoje, todėl klientams tereikėdavo persėsti prie staliukų, kurie yra Belgijos pusėje. Juokingų ir įdomių faktų šiame mieste visa gausybė. Ir tikrai nekeista, nes šis miestas natūraliai prašosi anekdotų ir linksmybių :]

Pavalgome Baarle-Nassau mieste ir netrukus vykstame į miestuką Made. Čia mūsų nakvynių vieta. Ir atspirties taškas kitoms dviem dienoms.

17.06.045
Sekmadienį atvykstame į Roterdamą. Čia mes jau buvome keletą kartų, bet abiem atvejais neįgyvendinome savo noro pamatyti šio miesto milžinišką vandens uostą.
Roterdamas yra antras pagal dydį Nyderlandų miestas, smarkiai nukentėjęs po vokiečių bombinimo 1940 m. Senojo miesto čia yra likę labai mažai, todėl miestas turėjo susikurti iš naujo. Sprendimas kurti naują ir modernų miestą pasiteisino. Dabar čia tikras architektūros poligonas, kuriame ši kūrybinga ir inovatyvi tauta leidžia tikrai daug eksperimentuoti ir kurti naujas architektūros ir dizaino madas [kurios kartais pasiteisina, kartais – ne 🙂 ].

Be abejo, miestas turi išsaugojęs ir keletą senų pastatų, kurie atmena ir viduramžius. Akivaizdu, kad tokioje vietoje esantis miestas tiesiog privalėjo klestėti. Juk ne tik per amžius buvo reikšmingas uostas, bet ir veikė kaip aktyvus kultūros centras. O dar pažymint tai, kad čia 1469 m. gimė garsus filosofas ir humanistas Erasmus Desiderius Roterodamus [tikrasis vardas ir pavardė – Gerhardas Gerhadsas], nesunku pajusti miesto atmosferą…

Mūsų turas laivu kaip tik ir prasidėjo nuo Erasmus tilto. Spido B.V. Harbour Tourpusantros valandos plaukimo su turistiniu laivu nuo miesto centro iki didžiausio vandens uosto pasaulyje. Pamatyti šios industrijos, paUostinėti tarp konteinerių miestelių, laivų gamyklų ar milžiniškų sandėlių buvo senas mūsų noras. Ir štai mes čia.

Po pasiplaukiojimo nutariame dar ir pasivaikščioti po miestą. Man labai norisi pamatyti naują Markhal‘ą, bet kartu ir šiaip pasibastyti po šį architektūrai ir kūrybai atvirą miestą. Jis nėra jaukus, jis nėra vientisas, jis nėra vizualiai tvarkingas, bet jis žavus ir įdomus, stebinantis ir nustebinantis. Besidairant į galvą atėjo puikus šio miesto apibūdinimas – architektūros poligonas.

Roterdamo Markthal – nauja šio miesto ikona. Istorinėje vietoje, šalia katedros Sint-Laurenskerk ir stoties Blaak, arkos formos pastate visą savaitę vyksta didžiausias šviežio maisto turgus. Pastatas įsitaisė šalia istorinio ir didžiausio miesto turgaus po atviru dangumi, kuris veikia du kartus per savaitę. Arkiniame pastate be nuolat veikiančio turgaus yra 228 butai, kurių langai išeina ne tik į išorę, bet ir į po arką įsitaisiusį turgų, 4600 m2 prekybos ploto, 1600 m2 restoranams ir įvairioms užeigoms bei požeminis 4 aukštų parkingas su 1200 vietų automobiliams.
Pasagos ar arkos formos pastato autoriai – architektūros firma MVRDV. Viduje ant sienų/lubų matomas 11 000 m2 Arno Coenen kūrinys “Gausybės ragas” [Hoorn des Overvloeds], atrinktas iš devynių konkurso dalyvių. 1,47 terabaito dydžio failas buvo padalintas į 4000 dalių ir atspausdintas ant aliuminio plokščių. Panašu, kad tai didžiausias piešinys pasaulyje.

Nupėdiname iki Museumpark rajono, kuriame visa gausybė rimtų menui dedikuotų pastatų. Čia ir šiuolaikinio meno centras Kunsthal, ir dailės meno Boymans van Beuningen muziejus, ir Olandų architektūros institutas, ir Sonneveld namas, ir Chabot muziejus ir dar daug visko. Po muziejus šį kartą nevaikštome – per geras oras :] Šalia vyksta statybos ir akivaizdu, kad muziejų kvartalas pasipildys dar vienu kultūriniu objektu, tuo tarpu dabar galima pasibastyti po romantišką prie dailės muziejaus prilipdytą parką ir rožyną.

Grįždami link parkingo, dar užeiname pasižvalgyti po restoranų ir laisvalaikio praleidimo erdves Westelijk Handelsterrein‘e, kuris įrengtas senuosiuose laivybos kvartalo sandėliuose. Po stikliniu stogu ir rūsiuose čia  galima rasti galerijas, restoranus, mažas ir jaukias parduotuves ir šokių klubus. Faina vieta ir faina nebereikalingų sandėlių įprasminimo/įveiklinimo forma.

Laikas judėti toliau, nes kitaip iš šio įdomaus ir kūrybingo miesto vardu Roterdamas taip ir neišvyksime :]
Pajudame ne taip ir toli – vos 7 km į vakarus, į Roterdamo priemiestį Schiedam. Čia mūsų tikslas – pamatyti malūnus, kurie yra aukščiausi pasaulyje [bent jau taip jie giriasi]. Jų aukštis siekia 33 metrus. Ir smagiausia, kad jų čia ne vienas, o arti dešimties. Gal būtų ir dar smagiau, jei tądien dirbtų parduotuvės, nes šis miestas garsus ne tik malūnais, bet ir džinu. Alkoholinio gėrimo sostine Schiedam tapo 18-19 amžiuose ir didieji malūnai čia atliko labai svarbią rolę malant pagrindinį džino ingredientą – grūdus.
Kadangi miestas paliko gerą įspūdį, nusprendėme niekur daugiau nebevažiuoti ir ramiai jame pavalgyti. O pavalgius dar šiek tiek pasibastyti. Ir pasikartoti sau seną ir žinoma tiesą – Nyderlandai fantastiškai graži ir įdomi šalis.

Nauja diena – nauji planai. Sukame atgal į Belgiją ir sustojame prie Roovere forto. Šis fortas įeina į Vakarų Brabant Olandijos vandens liniją ir siena sujungtas su Pinssen fortu. Ilgą laiką apleistas fortas grįžta į gyvenimą – čia kuriamas naujas mažosios architektūros ir meno objektų centras. Vienas jų jau realizuotas – per pasaulį garsiai nuskambėjęs “Mozės tiltas“. Tiltu jį vadinti keista, bet geresnio pavadinimo nesugalvosi, o autoriai – RO&AD Architecten. Šiuo metu forte statomas naujas objektas – apžvalgos bokštas “Pompejus” su amfiteatriniais laiptais, dėl kurių forte vykstantis veiksmas bus labai patogiai apžiūrimas. Ateityje numatyta dar apie dešimtį įvairiausių meno ir mažosios architektūros kūrinių, kurie bus labai patrauklūs sustoti pro šalį judantiems dviratininkams ir pėstiesiems.

Fortas šalia Bergen op Zoom miesto, tad užbėgame ir į jį. Miestas turi 1300 metų miesto vartus Gevangenpoort, vidurmažišką rotušę, 14 a. bažnyčią Grote Kerk ir rūmus Markiezenhof. 65 tūkst gyventojų miestas suklestėjo apie 15 amžių, kada tapo prekybos centru, kuriame anglai turėjo prekybos privilegijų. 16 amžiuje fortifikuotas, 1581-1622 metais prieš ispanų apgultis tvirtai atsilaikęs miestas vėliau visgi buvo ne kartą okupuotas prancūzų, vokiečių…

Išgeriame alaus, kavos bei suvalgom ledų ir traukiam toliau. Pabaigai – šalia Antverpeno uosto esantis vaiduoklių miestas Doel.

700 metus skaičiuojantis Doel kaimas yra šalia upės Scheldt. Po 1970 metų sprendimo plėsti uostą, šiam kaimui nuolat gresia sunaikinimas. Uosto plėtra sustabdyta vietos gyventojų protestais, tačiau valdžia toliau reikalauja, kad gyventojai ieškotų kitos vietos gyvenimui. Buvo imtasi ir griežtų priemonių – 2008 m. apie 100 riaušėms malšinti paruoštų policininkų ėmėsi jėga evakuoti gyventojus iš kaimo… Keletas gyventojų vis dar laikosi savo namų, bet dauguma išsikėlė. Jiems išvykus, čia ėmė kurtis menininkai iš viso pasaulio ir Doel kaimas virto gatvės meno centru. Grafiti menas, įvairūs objektai lyg ir leidžia šiam kaimui kvėpuoti, bet tiesa akivaizdi – Doel miręs ir su savimi pragaran nusineš visus šiuos bandymus gaivinti, gražinti. Ir nepadės joks žmonių turizmas, kuris vyksta ir kuris čia pritraukia labai skirtingas auditorijas… Turizmas čia panašus į žmonių turizmą po garsenybių ar šiaip unikalias kapines – vaikštai tarp mirusių žmonių/pastatų, vaikštai tarp kažkieno atsiminimų, paliktų baldų, stebi samanomis apaugusius antkapius ar už vijoklių pasislėpusius pastatus…. Jausmas apima keistas, kai mirties atmosfera mėgaujasi visa gausybė gatvėse žioplinėjančių, landančių po namus, fotografuojančių žmonių… Bet kartu negali to ir atmesti.

Štai taip…
270 km iki Liuksemburgo ir automobilio kėdutėje neužmieganti Medeina – iššūkis, su kuriuo susitvarkėme :]
Laukiam kitų judrių savaitgalių. O nusimato…. :]

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *