Don Kichoto Ispanija [nr 319]

By skrandis, 2017/07/02

Ispanija mums tapo viena mieliausių krypčių keliauti dėl daugelio priežasčių. Dėl gero klimato, dėl gamtos įvairovės, dėl kultūrų ir architektūros stilių sankirtų, dėl skanaus maisto ir pozityviai nusiteikusių gyventojų. Kad ir kiek po šią šalį keliautume, jos maža. Na, visada maža patyrimų ir Prancūzijoje, ir Olandijoje, ir Šveicarijoje, ir t.t., bet Ispanija yra kitokia, ji išskirtinė, ji… ji smagi.

Net jei per 9 keliavimo dienas viešbučiuose ar restoranuose sutinki vos 5-6 angliškai [ar prancūziškai] kalbančius žmones. Net jei per 9 dienas nuo +38 temperatūra nukrenta iki +12. Net jei ypatingose lankytinose vietose vasaros metu sutinki vos vieną kitą žmogų, o keliai įtartinai tušti.

Ji džiugina ir ji smagi, net kai jokia kita kalba, tik ispaniškai kalbantis padavėjas tau toliau nesustodamas aiškina, ką tikrai verta valgyti ir kokį vyną išgerti, nors puikiai mato, kad tu nė trupučio nesupranti, ką jis tau aiškina ispaniškai. Ji smagi, nes net ir prie +12 tu gauni saulės spindulių ir šilumos iš įšilusios žemės. Ji smagi, nes tas vienintelis kažkur gamtoj sutiktas žmogus su tavim smagiai pasisveikins ir būtinai pakalbins Medeiną. Nuoširdžiai ir paprastai šiltai.

Todėl po vizito Barselonoje, po kelionių Andalūzijoje ir Šiaurės Ispanijoje, mes visada nusiteikę dar ir dar kartą keliauti į ir po Ispaniją.

06.23

Penktadienį apie 17:00 paimame nuomotą mašiną ir pajudame nuo Madrido oro uosto. Aplink Madridą eismas intensyvus, bet vos atitolę apie 50 km jau važiuojame tuščioje autostradoje. Pirmas sustojimas mažame [apie 3000 gyventojų] miestelyje Brihuega. Mažą ir jaukų senamiestį turinti Brihuega mūsų labai nesužavėjo, bet įsijausti į kelionines nuotaikas tiko.

Centrinėje aikštėje radome įėjimą į arabiškus urvus, apie kuriuos teko skaityti internete. Įėjimas uždarytas, tačiau užrašas nurodė ieškoti raktininko šalia esančioje mėsinėje. Ieškoti ilgai nereikėjo, nes pats raktininkas, vietinis gyventojas išėjo iš namo, trumpai ispaniškai pakalbinęs pareikalavo iš mūsų eurų ir ramiai įleido. Po miestu esantys arabiškieji urvai buvo skirti maisto produktams sandėliuoti. Jie įdomūs ne tik savo painiais koridoriais, bet ir specialiose „kišenėse“ esančiais gigantiškais indais, kurie vos mažesni už Alwydą ir tikrai gerokai didesni už Medeiną :]

Tiesą sakant, jei ne pastarasis, kiek netikėtas traukos objektas po miestu, tai Brihuega atmintyje nelabai ir užstrigtų. Na taip, turi ji ir pilį, ir bažnyčią, ir [miniatiūrų] muziejų vienuolyne, ir gynybinių arabiškų įtvirtinimų, bet šiaip yra paprasta ir skęstanti panašaus tipo miestelių gausoje. Bet kaip kelionės pradžiai ji mums tiko puikiai. Dar ir dėl to, kad norėjome aplankyti netoliese esančius levandų laukus.

Levandų laukus rasti pagal internete esančius komentarus pasirodė šiek tiek sudėtingiau nei planavome. Neradę ten, kur buvome pasižymėję, mes jau planavome sukti atgal ir važiuoti į nakvynės miestą, bet prie mūsų priėjo vietinis vyras ir matydamas mus besiknisančius po gps’ą ištarė stebuklingą žodį-klausimą, panašų į lietuvišką „levandos?“ Mes linktelėjome, jis parodė kryptį ir netrukus po beveik 5 km mes pasiekėme levandų laukus. Jie, deja, dar tik žydėjimo pradžioje, todėl tokio įspūdžio kaip pietinėje Prancūzijoje nepatyrėme. Bet vis tiek buvo smagu pasivaikščioti ir pasimėgauti ta stebuklinga kvepiančia ir dūzgiančia violetine žemės spalva.

Nakvojome Guadalajara mieste, kuris neturi nė 100 tūkst. gyventojų. Į miestą išėjome pasivaikščioti jau tamsoje. Tikslas buvo ne tik pasivaikščioti, bet ir rasti kur pavalgyti. Gal net pirmiau pavalgyti, o tada pasivaikščioti :] Taip ir padarėme. Miestas nepasirodė labai įspūdingas – net tamsoje matėsi, kad geriausieji laikai yra praeityje, o šiuolaikiniai laikai miestui nesuteikia daug šansų: daug namų apleisti, gatvės nespindi ispaniška tvarka, o daug dalykų pridengta gatvės menais ar silpnu naktiniu apšvietimu. Tačiau girtis miestas tikrai turi kuo – Infantado Palace [deja, buvo uždengti pastoliais], miesto aikšte ir mūsų akims neįprastomis bažnyčiomis.

06.24

Judame pro Madridą link Chinchón.

Chinchón miestas nedidelis, turi vos 5000 gyventojų, bet labai mielas ir vertas vizito. Įsitaisęs tarp dviejų kalvų, jis ryškus centrine aikšte ir mielomis viduramžiškomis gatvelėmis. Miesto centre esanti aikštė Plaza Mayor ypatinga, nes ratu apsupta mielais baltais namais su žaliai nudažytais mediniais balkonais. Namai nėra vienodo aukščio, dydžio ir sukuria tokį mielą chaosėlį, kuris šiai aikštei labai tinka ir padaro ją dar mielesne. Balkonai miesto įvykių metu naudojami stebėjimui, kad ir kas miesto aikštėje bevyktų – spektakliai, šventimai ar kautynės su buliais. Miesto viršuj yra bažnyčia be bokšto ir bokštas be bažnyčios, šiek tiek tolėliau – miesto pilis. O nuo amfiteatrinio miesto atsiveria vaizdas į gražias, žemės ūkio išnaudojamas platybes.

Važiuojame iki neišreklamuotos, bet labai gražios vietos – Burujon kanjono.

Interneto aprašymuose teigiama, kad kanjonas Barrancas de Burujón ilgą laiką apskritai buvo ignoruotas ir nežinomas, kol berods cocacola sukūrė šioje lokacijoje reklamą. Nuo tada čia ir muzikiniai klipai kuriami, ir kitų kompanijų reklamos, ir pati vieta pritaikyta turistams. Ir išties, keliukas privažiuoti patogus [nors ir žvyrkelis], aikštelės automobiliams įrengtos, piknikiniai stalai pastatyti, apsaugos tvorelės sustatytos. Bet per visą laiką, kurį ten praleidom [apie 2-3 val.], mes nesutikome nė vieno žmogaus. Ir tai mus nustebino. Nes vieta labai graži, 100 metrų skardžiai įspūdingi, o karštyje vandens telkinys atrodo neįtikėtinai gaivus ir gilus. Na, nuo to mums tik dar geriau – galėjome mėgautis gamta vieni.

Atjudame iki Toledo. Standartinis dydžiu [apie 80 tūkst. gyventojų] ir nestandartinis istorija miestas. UNESCO sąrašuose esantis miestas garsus skirtingo tikėjimo, kilmės, spalvos ir kultūros žmonių sugyvenimu. Čia iki šiol viena šalia kitos stovi bažnyčia, mečetė ir sinagoga – tarsi po atviru dangumi esantis istorijos muziejus. Jau nuo Romos imperijos laikų klestėjęs miestas, vadinamas trijų kultūrų miestu, tapo ypatingu VIII amžiuje, kada mieste be žydų ir krikščionių apsigyveno ir arabai – miestas suklestėjo ir amžiams tapo reikšminga kultūrų sankryža. Ne veltui būtent čia XII a. buvo įkurta reikšminga Toledo vertėjų mokykla.

Nors miestas pilnas istorinių pastatų, o jie prasideda net nepriėjus senamiesčio sienų, didžiausią įspūdį palieka pagrindiniai miesto vartai ir šalia esanti visa istorinė aplinka – Bisagra vartai, Alfonso VI vartai [pastatyti 838 metais], netoliese esantys Sol vartai, gynybinė siena ir Santiago del Arrabal bažnyčia. Be abejo, daro įspūdį ir kiti pastatai, katedra, įvairūs rūmai ar muziejai, žydų ir arabų kvartalai, tačiau nieko TOKIO daugiau už akių neužkliūva. Taip, miestas turtingas, turistiškai patrauklus, jame netrūko veiksmo, švenčių, bet nesužavėjo tiek, kad atsidurtų gražiausių ar smagiausių miestų sąraše. Kažko jame nebuvo. Gal jaukumo, gal subtilumo…

06.25

Diena prasideda ir mes pajudame link Consuegra miestelio.

Consuegra miestelis mūsų nedomina. Mums svarbiau yra šio miestelio XII a. pilis ir dar svarbiau šio miestelio XVI a. malūnai. Malūnai įsitaisę ant Cerro Calderico keteros ir keturi iš dvylikos turi išsaugoję originalius mechanizmus. Šie malūnai t.y. būtent tokie malūnai ir įkvėpė Miguel de Cervantes sukurti garsiąją Don Quixote kovą su malūnais. Nuostabi vieta ir labai faini malūnai, į kurių vieną mes dar ir įlindome. Aplankėme ir pilį, bet čia ji nebuvo tokia svarbi ir daugiau atliko apžvalgos bokšto nei turistinio objekto funkciją.

Pajudame link nacionalinio parko ir paukščių rojaus las Tablas de Daimiel. Vandens telkinys susiformavo dėl dviejų upių Guadiana ir Cigüela sandūros. Paukščių migracijos kelyje esančios šios užlietos žemės nuolat žiemą pritraukia visą gausybę keliaujančių paukščių. Vieni čia sustoja pailsėti, kiti – praleisti visą žiemą. Suprantama, vasaros metas lankyti parką nėra pats tinkamiausias, tačiau verta ne vien dėl čia esančių [ar praskrendančių] paukščių, bet ir dėl gamtos ir puikios infrastruktūros, čia esančios ramybės ir jaukumo.

Vos pajudėję nuo Las Tablas de Daimiel parko patekome į netikėtą liūtį. Na, matėme, kad ateina juodi debesys, bet tokio gausaus vėjo ir lietaus tikrai nesitikėjome. O juo labiau nesitikėjome, kad ši audra išvers medžius ir jais užtvers mūsų kelius….
Nuo didesnių bėdų išsisukome, bet neramumų irgi sukėlė :]

Nakvoti atvykstame į nedidelį Villanueva de los Infantes miestą. Mieste be bažnyčių yra visa gausybė XVI-XVII a. gyvenamųjų namų, rūmų ir miesto dvarų. Apžiūrime San Andrés bažnyčią, Remedio ligoninės pastatą, dvarnamius Casa del Arco, XVI a. studentų bendrabutį Casa de los Estudios, Casa de la Inquisición ir visus kitus miestietiškus dvarelius, kurie išaugo vienu metu ir sukūrė tvarkingą miesto struktūrą.

Panašiame, XVII amžiaus dvarelyje [Los Girones Pacheco] mes ir nakvojome. Su vidiniu kiemeliu, su šuliniu, mediniais balkonais ir akmeninėmis kolonomis….

06.26

Puikus oras, faina nuotaika, judam toliau. Šį kartą judame apie 40 km iki nuostabaus gamtos kūrinio – Lagunas de Ruidera. Šie vandens telkiniai yra upės la Mancha natūraliai susiformavusios lagūnos, kurios išsidėsčiusios terasomis. Tarp aukščiausio ir žemiausio telkinio yra 120 metrų krytis, jie sujungti per gausybę krioklių, properšų ir požeminių kanalų. Daugumą lagūnų galima aplankyti, jose maudytis, tačiau yra ir gamtos rezervatų, kuriuose lankytis griežtai draudžiama. Norint apvažiuoti visas lagūnas reiktų geros dienos, todėl mes išsirinkom keletą gražesnių vietų ir ten pasibuvome. Viename lagūnos pusiasalyje sugebėjome rasti puikų priėjimą prie vandens, tad pasinaudojom juo ir atidarėme maudynių sezoną. Oras karštas, vanduo šiltas, gamtovaizdis puikus. Buvo labai sunku iš ten pajudėti…

Valanda kelio, 70 kilometrų – fotoaparatas nukreiptas į pravažiuojamus tolius…

Pasiekiame Campo de Criptana. Ir vėl mums nelabai rūpi miestas, nes visas dėmesys skiriamas donkichotiškiems malūnams. Čia jų dešimt. Ir nors iš išorės jie visi vienodi, išties visi jie yra skirtingi. Su skirtingais vardais ir su skirtingom rolėm šiandieniniame gyvenime – Inca Garcilaso malūnas yra žemės ūkio muziejus, Pilón malūnas – vyno muziejus, Quimera dedikuotas Vicente Huidobro, Culebro – aktorei Sara Montie, Lagarto – poezijai, Poyatos priglaudė turizmo informacijos centrą, ir t.t.

Vakaras ir nakvynė numatyta 60 tūkst. gyventojų mieste Cuenca. Júcar ir Huécar upių kanjone, ant uolos įsitaisęs miestas įtrauktas į UNESCO sąrašą. Ir yra už ką – katedra, Casas Colgadas [kabantys namai], bažnyčios, vienuolynai ir jaukios, akmenimis grįstos gatvės sužavi nesunkiai. Tenka apgailestauti, kad atvykstame šiek tiek jau per vėlai ir dienos šviesoje pamatome miesto per mažai. Bet planas įgyvendintas – kojomis apeiname beveik visą senamiestį ir dar spėjam sočiai ir skaniai pavalgyti vietinio maisto kaboke. Vynas liejasi, grįžtam į viešbutį kaip visada po vidurnakčio. Su dainomis, pasišokinėjimais ir paspygavimais :]

06.27

Ryte maunam tiesiai į kalnus, kur yra neįtikėtinų formų uolų ir akmenų pasakų miestas Ciudad Encantada de Cuenca. Kanjone maždaug 1500 metrų aukštyje dėl ledo, lietaus ir vėjo įtakos susiformavo keistų formų uolų parkas, kartais primenantis laivus, kartais grybus, kartais gyvūnus, kartais žmonių veidus ir turbūt tiesiog dažniausiai primenantis mistinį suakmenėjusį dvasių miestą. Fantastiškas 3 km takas, kurį visą praėjo ir pati Medeina, neprailgo. Akivaizdu, kad dažniausiai ne miestai, ne pastatai, o būtent gamta ir jos kūryba gali labiausiai ir lengviausiai nustebinti bei ilgam įsirašyti atmintin.

Šiai dienai numatyti tik du objektai. Vieną jau įveikėme, antras už 120 km. Tačiau važiavimo iki jo daugiau nei 2 valandos. Per kalnus, per kalnus… per kalvas, per kalvas….

Šiaip ne taip atvykstame iki Barranco Virgen de la Hoz. Važiavimas vyko gražiais keliais ir pro fantastišką gamtą, bet tikrai prailgo ir norėjosi kuo skubiau išlipti iš mašinos. Barranco Virgen de la Hoz numatyta nakvynė, šalia vienuolyno esančiame viešbutyje-restorane. Pirmiausiai išsiaiškiname, ar bus galimybė vakare pavalgyti [tikrai nesinori ieškoti kito kaimo ir kažkur dar važiuoti], o gavę teigiamą atsakymą einame pasivaikščioti taku, kuris veda tiesiai į virš vienuolyno esantį kalną. 270 rankų darbo laiptelių, virš 100 metrų į aukštį ir Medeina nustebina dar kartą – ji tai įveikia pati be mūsų pagalbos. Pats lipimo takas paprastas ir tikrasis grožis atsiskleidžia tik užlipus į tarpines aikštelės ir į pačią viršūnę – ten atsiveria ypatingų formų uolos, akmeninės sienos ir gražus pušų miškas. Ramiai pasibuvę viršuje imame leistis link vienuolyno. Einame valgyti į restoraną, kur per visą vakarą be mūsų aptarnaujami dar du klientai…

06.28

Netoli Barranco Virgen de la Hoz, vos už 12 km yra arabų pilis Molina de Aragón. XII-XIII a. pilis turi dvigubą apsaugos sieną ir atskirai ant aukščiausio kalno taško pastatytą apžvalgos bokštą. Deja, pilis atidaroma tik po pusantros valandos, o ir aprašymuose skelbiama, kad viduje nieko be sienų ir bokštų nėra, tad mes judame toliau labai nesigailėdami ir pasitenkindami pasižvalgymu iš išorės.

Po valandos kelio pasiekiame Sigüenza. Čia mus užklumpa lietus ir vėstantis oras, kuris keletą artimiausių dienų neduoda ramybės mūsų judėjimui ir geram nusiteikimui [visgi temperatūros kritimas nuo 38 iki 12 yra stiprus, o dar pridėkime tai, kad tam nebuvome tinkamai pasiruošę…]. Pilies nelankome, nes ten viešbutis ir vyninė [nesinori labai erzintis matant neišsemiamus vyno resursus…] ir pagrindine gatve pajudame iki 1130 m. pastatytos katedros. Lengvai pasivaikštome po siauras ir tvarkomas gatveles, eilinį kartą papildome savo resursus labai pigiais vaisiais ir kitomis gatvelėmis grįžę iki mašinos judame toliau.

Netoliese – labai fainas ir viduramžiškas miestelis itališku pavadinimu Medinaceli. Be didesnių planų tiesiog slampinėjam po puikiai sutvarkytą miestelį ir grožimės saulės bei debesų žaidimu šešėliais ant miesto gatvės pastatų ir grindinio, apžiūrime beveik kiekvieną mielą kampelį ir dar skiriam gerą valandikę Medeinos pramogoms žaidimų aikštelėje. Pajutę artėjantį lietų susirenkame šmutkes ir maunam toliau.

70 km iki nakvynės miesto Soria. Kelias paįvairinamas puikiais dangaus kūriniais.

Soria miestas nėra didelis ir teturi vos 40 tūkst. gyventojų, tačiau mūsų atvykimo proga buvo pasiutiškai gyvybingas ir triukšmingas. Jau tik įžengus į viešbutį pasitikusi mergina atsargiai perspėjo, kad duotą kambarį, jei norėsime, galėsime pakeisti kitu. Ir išties, kol pasidėjome daiktus, kol nusiprausėme ir šiek tiek pailsėjome nuo važiavimo, supratome, jog gal visgi reiktų keisti kambarį su langais į gatvę į vidinio kiemelio kambarį – miestas ruošėsi San Juano šventei ir darė saundchecką kažkur už kvartalo esančioje scenoje. Joninės kaip Joninės, tik jie jas švenčia 5 dienas. Ir kaip tik trečiadienio vakaras buvo ta diena, kai šventimas prasideda. Tad prieš išeidami į miestą pakeitėme kambarius ir netrukus jau buvome mieste.

Pirmiausiai nuskubėjome iki Duero upės, kur stovi viduramžiškas San Juan vienuolynas. XVIII a. apleistas romaninio stiliaus vienuolynas pasižymi musulmonų įtaka XIII a. vienuolyno kiemelio kolonoms ir puošybai. Tikrai išskirtinis atvejis, nelabai randamas to laiko architektūroje.

Soria istoriją pradeda jau nuo Romos imperijos laikų, vėliau šis miestas tapo reikšmingu krikščionių ir musulmonų konflikte. XII a. miestui tapus Castile karalystės dalimi, jis tapo vilnos verslo centru ir nuo to meto suklestėjo. Iš to ir vėlesnių laikotarpių mieste išaugo XII a. Santo Domingo bažnyčia, prokatedra San Pedro ir visa kita gausybė pastatų, kaip miesto rotušė, Gómara rūmai.

Miestas simpatiškas ir tikrai smagiai išvaikščiotas. Bet dar smagiau jis atrodė dėl garsiosios San Juan šventės. Penkias dienas atostogaujantis ir švenčiantis miestas – retas atvejis net ir Ispanijoje :]. Bet pamatyti buvo verta. Čia, panašiai kaip ir Sienoj, miestas pasidalina į rajonines gaujas ir švenčia su savo spalvomis ir atributika [gaujos sudarytos pagal rajonus, turi savo lyderius, t.y. aukštuomenę]. Šventė prasideda trečiadienį, kai į miesto savivaldybę suvažiuoja aukštuomenė ir nuo savivaldybės balkonų pasakoma šventės atidarymo kalba. Čia mes ir sudalyvavome :]. Na, o nuo tos akimirkos miestas siaučia – vynas, muzika, dainos, šokiai, alus ir atviras bendravimas…. Šventė baigėsi berods apie 3-4 nakties.
Tada ateina ketvirtadienis ir vyksta kiekvieno rajono „La-Saca“ (bulių išvarymas su varovais ant arklių), penktadienį vyksta tų bulių kovos. Šeštadienį vyksta bulių mėsos aukcionas, sekmadienį – didžiausia miesto šventė, paradai ir „calderas“ [šventinio patiekalo stalo] nešimo procesijos. Na ir pirmadienį sioriečiai baigia rytinėmis procesijomis ir pašventimu šalia Duero upės, su vietine muzika ir naktinėmis linksmybėmis…

Ir nors toje gausybėje ir naktybėje trintis su vaiku nebuvo gan patogu, pasižiūrėti ir pasidairyti buvo labai įdomu. Tautiniai drabužiai, visų traukiamos tradicinės dainos, atidarymo kalba, žiniasklaidos dėmesys [viskas buvo transliuojama gyvai per tv, su visais būtinais atributais – interviu, istoriniais kadrais ir pan.], bendruomenių susibūrimai, ispaniškas temperamentas ir laisvas vyno laistymas [visomis prasmėmis] :]

Ir taip, tikrai buvo geras sprendimas pasikeisti kambarį :]

06.29

Pusvalandis kelio ir mes Calatañazor kaime, kuriame gyvena vos apie 70 žmonių. Tikras kalnų miestelis, su akmenų ir molio namais, siauromis gatvelėmis ir kalniečių atmosfera. Yra legenda, kad šis kaimas 1002 metais sugebėjo atsilaikyti prieš maurų kariuomenę, nuo kurios krito net Barselona ir Santiago de Compostela. Gal, gal… :]
Na o dabar miestelis tvarkosi tiek pilį, tiek apleistus namus, tiek gynybinę sieną. Ir atrodo tikrai žaviai, net jei kartais pasijunti tarsi kino aikštelėje su netikra scenografija :]

Atiduodame duoklę pilims, kurių Ispanijoje visa galybė – atvykstame iki Gormaz pilies. Musulmonų pilis, skirta gintis nuo krikščionių, buvo pastatyta X a. ir iki šiol įvardinama kaip ilgiausias įtvirtinimas Europoje. Beje, pilis atvira ir į ją galima patekti bet kuriuo metu.

Į kelionės planus įterpiame dar vieną miestelį, kurio pradiniuose planuose nebuvo.

Riaza – paprastas miestukas šalia kalnų. Kalbant paprastai, miestas vertas dėmesio tik dėl pagrindinės aikštės, kuri būdingai šiam regionui yra apskrita ir su gausybe balkonų. Čia ant aikštėje pastatytos scenos įvyksta eilinis Medeinos turo po Ispaniją pasirodymas…

Atvykstame į mielą Sepúlveda ir apsigyvename dar mielesniame viešbutyje [Hotel-Hospedería los Templarios], pro kurio langą atsiskleidžia puikūs vaizdai į slėnį ir miesto terasas. Romaninio stiliaus miestas apstatytas tokio pats stiliaus bažnyčiomis, renesansiniais ispaniškais palociais ir vienu kitu vienuolynu. Jaukus ir lengvai apvaikščiojamas miestas smagus ne tik savo architektūra ir istorija, bet ir tuo, kad nuo jo iki Hoces del Río Duratón gamtos rezervato vos keletas kilometrų. O būtent jis mūsų rytojaus planuose.
p.s. Puikus jis ir dėl skanaus maisto restorane :]

06.30

Iš pat ryto atvykstame į Duraton upės tarpeklius. Interneto platybėse esančios nuotraukos informavo, kad čia turi būti gražu, bet kai nuo parkingo aikštelės artėjome prie tarpeklio, pilno smagardinio vandens, kai 20-30 metrų virš galvų skraido visa gausybė grifų [jų ten šimtai, tikrai nemažiau], kai ant upės vingio atsiveria apleistas vienuolynas, o saulė vėl ima kaitinti ispaniškai, nesusileist nuo gerumo neįmanoma. To skraidančių grėsmingų paukščių ir gilioje dauboje esančio vandens fone pradedi suvokti, kad Gamta visada laimės prieš visus miestus, kad ir kokie jie mieli, smagūs ar didingi būtų. Ir apima neviltis – fotografijomis to Gamtos grožio neparodysi, kitiems žodžiais neatpasakosi…

Vos vos išsikrapštome iš šios nuostabios vietos ir mažindami savo planą [išmetame iš plano Castillo de Coca pilį], traukiame į miestą, kuriame numatyta mūsų nakvynė.

Atvykstame į Salamancą. Viešbutyje mus pasitinka penktas ar šeštas žmogus, kuris moka angliškai :] Šiame regione tokie žmonės mums kelia malonią nuostabą :]
UNESCO sąraše esantis miestas nuo Madrido nutolęs 212 km, bet jei kam kiltų noras atitrūkti nuo didmiesčio į mažesnį miestą – Salamanca būtų numeris pirmas tarp rekomendacijų. Dėl daugelio priežasčių – miestas turi pirmą Ispanijos universitetą, vieną seniausių Europoje, todėl gausus garsių intelektualų istorijų, miestas iki šiol studentiškas ir labai gyvybingas, miestas yra ispanų kalbos lovys, miestas reikšmingas nuo Romos imperijos laikų, miestas buvo Europos kultūros sostine 2002 metais, miestas gyvas kultūra kiekviename kampe, miestas pilnas istorinės architektūros, miestas pilnas veiksmo, barų ir pramogų. Šis miestas pasirodė toks, kuriame norisi trintis bent jau savaitę, ragauti vyną skirtingose užeigose, apžiūrėti visus muziejus ar tiesiog mėgautis kasdieniniu judėjimu šiomis gelsvomis gatvėmis. Mums daug dienų skirti nebuvo galimybių, tad bent skyrėme papildomai kitos dienos pusdienį.

Salamanca žavi ir nuolat išlendančiais grafičiais ar kitais mažais netikėtumais. Maža ir intriguojanti istorija sukurta net ant Naujosios katedros, kurios puošyboje galima įžiūrėti žmogų, panašų į astronautą. Čia papildomai reikia informuoti, kad naujoji katedra pastatyta tarp XVI ir XVIII a. vėlyvosios gotikos ir baroko stiliais. Ir turbūt nereikia niekam priminti, jog tuo metu astronautai lyg ir nesiblaškė po padangę. O bet tačiau astronautas yra. Yra net ledus valgantis liūtas/drakonas/žvėris. Ir dar keletas netipinių tokiai katedros puošybai subjektų. Bet yra gerai, kad žmonės sąžiningi ir atvirai prisipažįsta – mistikos čia nedaug. Tiesiog Naujoji katedra 1755 m. smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, todėl ne kartą buvo restauruojama ir tvarkoma. Astronautas ir netikėtos būtybės yra paskutinių [1992 m.] restauratorių „parašas“ :]

Atskiro pastebėjimo reikalaujantis objektas – Salamancos universitetas, veikiantis nuo 1134 metų. Seniausias Ispanijos universitetas ir trečias [iki šiol veikiantis] pasaulyje. Istorija šio universiteto įkvepianti, garsių vardų sąrašas gausus net ir menkai susipažinusiems su Ispanijos kultūra ar istorija, pastatai gražūs ir išsidėstę po visą miestą. Bet ne tame esmė. Svarbiausia yra atmosfera, kurią pajunti vos įžengęs į universiteto skirtingas patalpas. Didybė, minties šventumo, mokslo pripažinimo simboliai įkvepia ir atrodo, kad net ir visiškam tinginiui gali atsirasti noras studijuoti ir siekti žinių.

Beje, daug muzikos šio reportažo vaizdo klipuose paimta iš menų festivalio „Facyl“ dalyvių. Keletą jų teko pasiklausyti gyvai tiek dieną, tiek vidurnaktį.
Na o šeštadienio ryte dar apsilankėme Casa Lis muziejuje, kuriame demonstruojama Art Nouveau ir Art Deco kolekcija. Buvo gaila, kad šiame muziejuje tik vienoje erdvėje [kavinėje] leidžiama fotografuoti, nes įamžinimo buvo verti ne tik meno kūriniai, bet ir pats namas su gražiomis durimis, sienų puošybos detalėmis ir ypatingomis stiklinėmis lubomis. Teks patikėti – muziejus labai gražus ir vertas jūsų apsilankymo.

07.01

Na ir kelionę baigiame paskutiniu, bene labiausiai turistiškai nusiteikusiu miestu – Segovia. Čia visų dėmesį traukia romėnų akvedukas ir senamiestis, kurie įtraukti į UNESCO sąrašą. Akvedukas šiame mieste yra tarsi miesto vartai – nuo jo prasideda visas senamiestis ir čia prasideda daugumos turistų pažintis su miestu. I a. statinys buvo 15 km ilgio, o mieste turi 163 arkas ir vietomis siekia 29 metrų aukštį. Kitame miesto gale, tarsi uždaranti senamiestį, stovi gigantiška pilis – Alcazar tvirtovė su 80 metrų bokštu. Tvirtovėje yra muziejus su negausia istorine ginklų ir pilies puošybos kolekcija. Bokštas atviras lankytojams, tad kazbeko mes užsikorėme.
Beje nuo bokšto pasimatė, kad šalia esančio Queen Victoria Eugenia sodo medžiuose puikiai gyvena gandrai. Šie mums jau nebekėlė nuostabos, tačiau šioje kelionėje pirmomis dienomis mums buvo keista Ispanijos miestuose ant bažnyčių ir kitų didesnių pastatų stogų matyti drąsiai gyvenančias gandrų šeimynas. Lietuvoje jie dažniausiai yra kaimų ir laukinės gamtos gyventojai, o čia jie tarsi miesto inteligentai gyvena puikiose senamiesčių vietose.
Na o tarp tvirtovės ir akveduko dar apžiūrėjome ir kitus objektus – viduramžių miesto sienas, katedrą, žydų ir Caballeros kvartalus, kitus mažiau ar daugiau didingus objektus. Atkreipėme dėmesį į šiam miestui būdingą sienų puošybą, kuri gal ir buvo kituose miestuose, bet ne taip ryškiai išreikšta. Miestui norėjosi skirti daugiau dėmesio, bet dar reikėjo pasilikti laiko kelionei iki Madrido priemiesčio Barajas, rasti veikiančią degalinę, pavalgyti ir pasiruošti ankstyvam žygiui iki oro uosto, tad susipakavome šmutkes ir patraukėme.