Geriau nei tikėjomės [nr 321]

By skrandis, 2017/07/16

Praėjęs savaitgalis buvo ne toks, kokio norėjome – apsirgo du iš trijų šeimos narių, todėl kelionę į Stuttgart teko atšaukti [o gal nukelti?]. Tačiau tai neapmažino mūsų noro judėti–  šį savaitgalį išsitraukėme suplanuotą kelionės planą į Šampanės regioną ir pasidėlioję lankymo taškus, užsisakėme nakvynę Saint Quentin ir šaštadienio ryte pajudėjome link Šampanės sostinės Reims. Kelionė iki šio miesto galima dviem keliais – greitesnė ir mokama pro Metz bei vos ilgesnė ir nemokama per Belgijos pusę. Kadangi abu kelius esame išbandę, žinojome, kad tas greitumas ne toks ir jau didelis, todėl pasirinkome nemokamą su galimybe pamatyti garsųjį Ardėnų šerną [greitkelis A 34, šalia Faissault, Prancūzija].

Garsus jis todėl, kad yra lenkas ir vadinamas vardu Woinic :] Ne, ne, išties jis garsus tuo, kad yra didžiausia šerno skulptūra pasaulyje. Na o vardas tikrai lenkiškas ir paimtas nuo tikro lenko.
Istorija yra tokia – Ardėnų regionas turtingas šiomis laukinėmis kiaulėmis ir yra šio regiono simbolis. Taip pat šernas simbolizuoja jėgą, drąsą ir solidorumą. Štai todėl vietinis skulptorius Eric Sléziak, norėdamas pažymėti šį regiono išskirtinumą, nusprendė pastatyti skulptūrą. O ji gavosi nekukli – 8.5 metro aukščio, 5 metrų pločio. Teigiama, kad dirbo 12 tūkst valandų, sunaudojo 55 tonas metalo ir pradėjęs 1983 metais pabaigė tik 1993 m. Galima tik įsivaizduoti [arba pasitelkti google], kokia buvo vietiniams atrakcija, kai nuo dirbtuvių ši kiaulė iškeliavo iki kalnelio  ties A34 kelio :]
Vardas, beje, yra kaip ir menininko tėvo…

Prie šerno nesustojame ir judame toliau. Mus domina Reims ir šio miesto architektūra. Tiesą sakant, šampano sostinėje Reims’e buvome kelis kartus ir nors buvome atkreipę dėmesį į architektūrą šiame mieste, dėmesio art deco stiliaus architektūrai, kuri šiame mieste tikrai pastebima ir gausi, skyrėme akivaizdžiai per mažai.

Grubu taip sakyti, bet dėl šio architektūros stiliaus atsiradimo Reims gali būti dėkingas ir I-am pasauliniam karui. Be abejo, teigti, kad be karo miestas nebūtų sulaukęs šio stiliaus, būtų neteisinga, tačiau po I-ojo pas. karo atsiradus sugriautoms ir tuščioms vietoms miestas jas užpildė būtent tuometine modernia architektūra. Štai taip tarp 1920 ir 1930 m. atstatytas miestas įgavo tai, kuo gali didžiuotis visus likusius amžius.

Mes pasivaikščiojimą pradėjome nuo Carnigie bibliotekos, kuri buvo uždaryta ir fantastiško vidaus mums neparodė.

Gatvėje Rue de Vesle yra ne vienas žavus objektas, ir ne tik art deco stiliaus. Tačiau dėmesys buvo skirtas XX a. pradžios puošmenoms. Todėl keletą jų užfiksavome ir vaizdais dalinamės su jumis – Reimso Didysis teatras Opéra de Reims [art deco interjeras], parduotuvių ir biurų pastatas Galeries Lafayette ir La maison Kodak, kuris pastatytas 1929 metais ir turėjęs pirmą liftą šiame mieste [Kaune pirmasis liftas buvo įrengtas 1926 m. gyvenamajame name :) ]. Na ir dar keletas pastatėlių.

Vienas įspūdingiausių pastatų [Art Nouveau] mūsų pasivaikščiojimo trasoje – kino teatras Opera. Kino teatras stovi tarp dviejų gatvių [Rue Thillois ir Rue Théodore-Dubois] ir buvo pastatytas per metus tarp 1922 ir 1923 [atidarymas įvyko 1923 sausio 29]. Architektai – Émile Thion ir Marcel Rousseau. Šis pastatas sukėlė ir žavesį, ir liūdesį, jis pasirodė kaip iš kito pasaulio, bet kartu ir toks… kaunietiškas. Žavesys – nes turtingas ir dailus kino teatro fasadas užburia detalėmis ir įmantrybėmis. Kaip iš kito pasaulio – nes tokio kūrinio Lietuvoje mes neturime. Liūdesys – nes teatras jau ne vienerius metus uždarytas ir tas fantastiškas fasadas ima byrėti. Kaunietiškas… nes nerūpi miesto savivaldybei ir nepadeda nei peticijos, nei elementari gėda dėl aplaidumo ir apsileidimo. Kaip dangui, taip ir žemėj…

Visai šalia, aikštėje Place Drouet d’Erlon yra dar keletas žavių objektų – 1924 metų nedidukas brasserie, 1931 m. statybos puošmena Boulangerie Waïda ir parduotuvių pasažas Talleyrand.

Išskirtinio dėmesio verta Langlet gatvė, kuri visa apstatyta vienu metu [1920 m.] Mūsų padidintas dėmesys 1926 m. statybos kūriniui “Garage et Pergola” – privačiam garažui su nuostabiomis kolonomis :]

Judame toliau iki Rue du Temple, kur pirmiausiai atrandame jau 2009 metais apžiūrėtą ir tuo metu baisiai apleistą turgų Les halles centrales. Smagu žinoti, kad kažkas visgi per 8 metus sugeba būti sutvarkyta. Ir turgaus halė atrodo super smagiai – visa gelsvai šviesi. Šalia – išskirtinis kvartalas su žaviais komercijai ir gyventojams skirtais pastatais.

Judame atgal link mašinos ir sutinkame dar keletą žavių art deco pastatų – šampano namus “Le Cellier Mumm”, 1934 metų Galeries Rémoises, pramonės rūmai Comptoir de l’Industrie [dabar juose berods senjorų namai] ir centrinį paštą su Neo-Rococo Café.

Tenka pastebėti, kad prancūzai ir Reims nepersistengia su informatyviomis interneto svetainėmis, todėl rasti daugiau informacijos apie Reims miesto art deco ar art nouveau nėra paprasta. Lyg ir suprantama, kad kai turi daug, nelabai sugebi tai vertinti. Bet mums gaila ne tik tai, kad nepavyko pamatyti daug kur vidaus, bet ir tai, kad sudėtinga rasti informacijos ir suprasti, kaip ši architektūra yra vertinga visos Prancūzijos mastu.

Na o Reims…. Jis žavus ir buvo smagu jį pažinti dar kartą.

Atvykstame į Soissons. Čia susiplanavę aplankyti vienuolyno Abbey of Saint-Jean-des-Vignes, iš kurio likęs tik vizualiai išraiškingas vaiduoklis. Internete esančios nuotraukos šiek tiek apgavo – objektas realybėje gerokai daugiau įspūdingesnis. 1076 m įkurtas vienuolynas buvo vienas turtingiausių regione – XIII-XIV a. karalių dotacijų dėka jis išaugo į įspūdingą vienuolyną, kurio liekanas matome ir dabar. Turbūt būtų matomas ir likusi vienuolyno dalis, tačiau ta smagioji Prancūzijos revoliucija su tais visais “kultūringais” prancūzais bažnyčią pavertė statybinės medžiagos šaltiniu… Tik vietinių gyventojų protestų dėka liko fasadas, kuris papuoštas liepsnotosios gotikos ornamentais.

Atvykstame į Saint Quentin. Šį miestą pasirinkome nakvynei ir ramiam pavakarieniavimui, tačiau jau prieš atvažiuojant, beskaitant apie Reims art deco, paaiškėjo, kad ir šis miestas turi gausybę XX a. pradžios modernios architektūros. Nusikrovėme app’są su pasivaikščiojimo maršrutais ir patraukėme dairytis. Čia dar paaiškėjo, kad miestas turi ir žavios liepsnotosios gotikos, ir nyderlandams būdingą beginažą [béguinage – skyrusių savo gyvenimą dievui bet nepasitraukusių nuo pasaulietinių reikalų moterų įkurta gyvenvietė], ir visai smagaus gatvės meno. Na ir miestas, kuriam turėjome skirti tik pavalgymo ir miegojimo laiką, pavirto į miestą, kuris sulaikė mus net iki kito pusiaudienio.

Atvykstame iki dar vieno mūsų numatyto taško – Familistère de Guise. Guise socialiniai rūmai – būstų kompleksas darbininkų visuomenei, kuris buvo pastatytas Prancūzijos industro, rašytojo, politiko ir socialinio novatoriaus Jean-Baptiste André Godin. Prancūzijos ketaus pramonės monstras visą gyvenimą tikėjo darbininkų visuomene ir palaikė jų teises, todėl turėdamas galimybes ir norą jis savo gamyklos darbuotojams sukūrė naują ir radikalų tiems laikams gyvenimo ir darbo modelį su savarankišku būsto kompleksu, kuris skatino gyventojų socialinį bendradarbiavimą ir bendravimą.

Pagrindine “Familisère” struktūra tapo trys gyvenamieji pastatai. Jie susideda iš trijų paprastų stačiakampių blokų, kampuose susijungusiais su visais apartamentų keturiais aukštais, esančiais aplink centrinį kiemą. Kiemai buvo uždengti stiklinėmis lubomis, kurios suteikė natūralios šviesos visiems kambariams. Vidinis kiemas, didelis atviras plotas kiekviename pastate buvo naudojamas kaip žaidimų erdvė darbuotojų vaikams.

Kompleksas galėjo priimti 1700 gyventojų, kurių dauguma pramonės piko metu būtent ir dirbo gamykloje. Gamykla įkurta 1840, o Guise mieste atidaryta 1846. Ketaus pramonininkas ėmėsi šildymo ir maisto ruošimo priemonių gaminimu. Familistère buvo vystomas apie 20 metų, iš karto po 1848 Prancūzijos revoliucijos. Šalia gamybos Godin kūrė ir naują socialinį modelį – gamykla nepriimdavo vaikų iki 14 metų, darbininkai turėjo sveikatos draudimus, pensijos, našlių ir našlaičių fondus. Godin eksperimentavo ir su darbuotojų skatinimu siekti didesnio pelno – uždirbantys daugiau darbuotojai galėjo investuoti į verslą ir tapti dalininkais. Tokiu būdu gamykloje buvo sukurta didesnė demokratija, taryba, kuri kontroliavo ir patarinėjo direktoriui.

Deja Godin eksperimentas tęsėsi neilgai – utopinis socializmas ilgai neišgyveno. Viską pakeitė Familistère įkūrėjo mirtis 1888 m. sausio mėn. Nors verslą perėmė našlė, darbininkų prižiūrimas Familistère ėmė kovoti viduje ir galų gale po I pas. karo, sulaukęs naujų gyventojų noro keltis į Guise ir senųjų pasipriešinimo, socialinis modelis žlugo.

Šalia apartamentų buvo teatras, baseinas ir kiti objektai, kurie buvo skirti gyventojams. Taip pat buvo pastatų kompleksas, kuriame buvo nedidelės parduotuvės kasdieniams poreikiams. Čia buvo suplanuota mėsinė, saldumynų ir maisto parduotuvės, restoranas, baras ir ir azartinių lošimų salė, taip pat tvartas, kiaulidė. Kitame nerealizuotame pastate pramonininkas buvo numatęs kepyklą, kavinę su kazino ir įvairias dirbtuves. Šalia dar buvo skirtos patalpos mokyklai, kuri vėliau perkelta į specialų pastatą. Restoranas dėl klientų nesilankymo  neišgyveno, tačiau parduotuvėlės, kuriose dirbo merginos iš Familistère, klestėjo. Atsiskaityti, beje, buvo galima grynais pinigais ir vaučeriais, arba įnešus pinigų sumą iš anksto. Parduotuvių uždirbtas pelnas buvo padalinamas tarp pirkėjų, atsižvelgiant į pirkimo kiekius….

Ant upės Oise kranto 1870 m. buvo pastatytas baseinas ir skalbykla. Pirmame aukšte buvo trijų navų skalbykla, drabužių džiovykla buvo antrame aukšte, kuriame gudriai tarp plytų sukurtos ventiliacijos angos. Prie pastato buvo prausyklos kambariukai, kurie buvo kaip tik darbininkams einant nuo darbo į namus. Didžiulį įspūdį daro 50 kvadratų baseinas, su aklinom sienom ir su nemažu stoglangiu – 2,50 metrų gylio baseinas turėjo kilnojamas grindis – jos skirtos pasiekti saugų vandens gylį vaikams ar nemokantiems plaukti. Visas šis pastatas buvo “maitinamas” karštu vandeniu, pagamintu garo varikliais – išvalytas pramoninis vanduo buvo tiekiamas ketaus vamzdžiais tiek baseinui, tiek sodams.

Teatras pirminiame Jean-Baptiste André Godinplane nebuvo. Tik pastatęs centrinius gyvenamuosius ir paslaugų pastatus Godin nusprendė dar pastatyti ir atskirą pastatą mokyklai ir teatrui. Teatras kartu su dviem iš šonų esančiais mokyklų pastatais atidarytas 1870 metais. Tuomet teatras atrodė labai paprastai, be didesnės apdailos. Dabartinį vidaus vaizdą jis įgavo 1918 metais po rekonstrukcijos – dėl apdailos, specialių kėdžių [kurių rankų atlošus pagamino tame pačiame Familistère], balkonų sutvarkymo teatro talpa nuo tūkstančio sumaž  ėjo iki 450 vietų. Teatras tarnavo ir vietinių Familistère trupių teatro, muzikos pasirodymams, Godin paskaitoms, vaikų edukacijai ir t.t. Čia vyko ir darbininkų suvažiavimai, kuriuose Familistère sprendė savo gyvenimo ir darbo klausimus.

Beje, visame šiame komplekse nebuvo vietos religijai – bažnyčios Godin nenumatė.

Dabar Familistère pastatuose veikia ne tik puikus muziejus, kurio skoningai ir subtiliai paruoštas ekspozicijas apžiūrėti buvo tikras malonumas , bet ir toliau gyvena žmonės, veikia verslas. O gamykla, nors ir pergyvenusi įvairius įvykius, veikia ir toliau.

Tiesą sakant, mes buvome ne viename panašiame darbininkams skirtame utopiniame miestelyje [šalia Bergamo Crespi d’adda, šalia Mons esančiame Bois du Luc ir dar kažkur], tačiau šis padarė didžiausią įspūdį. Gal dėl to, kad daugelis dalykų čia veikia ir yra atvira visuomenei.

Na, ir laikas kitam ypatingam šio Prancūzijos regiono simboliui – fortifikuotoms bažnyčioms. Netoliese, šalia Lac du Der ežero apylinkių, šiek tiek piečiau nuo Reims, yra visa medinių ir fachverkinių XVI a. renesanso laikų kaimo bažnyčių gausybė. Su stačiais stogais, priebažnyčiomis, dailiais drožiniais ir vietinių vitražistų įstiklintais langais. O čia, Aisne ir Ardėnų regione, kuris dar vadinamas Thiérache vardu, bažnyčios pasižymi tuo, kad yra fortifikuotos ir atrodo tarsi mažos pilys. Dauguma jų jau nėra pirminės išvaizdos ir turi didesnius langus su vitražais, plačias fasadines duris ir kitus bažnyčioms labiau priimtinus architektūros ar interjero elementus, tačiau daugelis jų vis dar atskleidžia, kokie buvo neramūs laikai ir kad bažnyčia ne iš gero gyvenimo tikrai buvo maldos namais :]

XVI-XVII a. bažnyčios buvo skirtos slėptis vietiniams nuo nuolatinių karų, kurie šiuose amžiuose vyko be perstojo. Apie šešiasdešimt kaimų Thiérache žemėse turi bažnyčias, kur bokštas skirtas ne varpams, kur langai skirti atsišaudymui, o sienos storos ir neįveikiamos ugnies. Mes atsirinkome apie dešimt, o aplankėm dar mažiau. Ne todėl, kad buvo neįdomu, bet dėl to, kad nenorėjome nuvarginti savo mažosios pakeleivės. Bet tai, ką aplankėm, padarė įspūdį. Beje, siūlau atkreipti dėmesį į degintų juodų plytų raštus nuotraukose, kurie čia labai įdomūs ir faini.

Štai, keletas aplankytų bažnyčių:
Beaurain

Englancourt ir nuostabi pieva bažnyčios šventoriuje.

Vervins miestelio fortifikuota ir labiausiai apleista iš visų matytų bažnyčių.

Plomion

Netikėta Jeantes bažnyčia, kurios vidus išpuoštas olandų tapytojo Charles Eyck freskomis. Darbas užsakytas vietinio kunigo ir atliktas 1962 metais. Nekuklus, nes padengia beveik 400 m² sienos. Ir tikrai labai netikėtas. Tuo pačiu ir labai žavus.

Parfondeval – bažnyčia, kurioje mane pagavo vietinė moteraitė ir papasakojo, kaip ši pilaitė pavirto bažnyčia. Ir kuo Aisne fortifikuotos bažnyčios skiriasi nuo tokių pačių šalia esančiame Ardennes regione [apie tai – žemiau]

Na ir pabaigai sustojome Ardennes regiono pusėje esančiame Aouste kaime.

Na ir pavyzdys, kaip skiriasi Aisne ir Ardennes regionų fortifikuotos bažnyčios. Atkreipkite dėmesį į spalvas – Aisne naudojo raudonas plytas, tuo tarpu Ardennes regionas – baltą akmenį.

Štai taip. Liko 180 km iki Liuksemburgo. Medeina grįžtant nuo Guise beveik visą laiką miega, tad mes judam ir ramiai [nes miega], ir labai neramiai [nes miega dabar ir gali nenorėti miegoti tada, kai norėsime mes]. Kelionė gavosi labai įdomi ir smagi. Gerokai geresnė, nei tikėjomės :]

 

 

 

Center map

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.