Simpatiškieji ir jaukieji Nyderlandai [nr 325]

By skrandis, 2017/08/20

Taip jau gavosis, kad Alwydai liko atostoginių dienų, kurias reikėjo kažkur padėti ir išnaudoti. Rugpjūčio mėnesį važiuoti Pietų pusėn ir strigti masovkėse nebuvo didelio noro. Vokietija kelionėms išlieka nepatraukli – kad ir kiek ten važiavom ir viskas visada būdavo gerai, širdžiai nepaprieštarausi. Be to, į tą pusę bet kuriuo atveju trauksime labai jau greit, po nepilno mėnesio. Belgija nesenai išmaišyta ir norint pamatyti kažką naujo, būtų reikėję labai jau knistis po įvairias informacines svetaines. Tad beliko simpatiškieji ir jaukieji Nyderlandai. Šalis, kurioje visada jaučiamės patogiai, jaukiai ir tarsi nesvarumo būsenoje – ši šalis mums visada parodo, kokie mes galėjome būti, jei nebūtų mūsų 50 metų okupavę suknisti sovietai. Lygumos, vanduo, žmonės, dviračių takai, kaimo namai, kūrybiškumas, infrastruktūra – visa tai taip artima Lietuvai ir visa tai taip nustumta į ‘pravalą’….  Visada šią šalį stebime su pavydu, ne piktu, bet tokiu apgailestavimo persmelktu, kad mums istorija atėmė tai, ką galėjome turėti ir susikurti. Ir atėmė taip, kad turime su dviguba energija vytis tokias šalis, kaip Nyderlandai…. Na ir pasivysime, po perkūnais!

2017.08.15-20

Nuo pat ryto išvykstame į Šiaurę. Važiuojame kirsdami visą Liuksemburgą ir bevažiuodami apgailime pasivaikščiojimo takus, kurių dėka išnaršėm visą Liuksemburgą ir kurie mūsų pačių jau daugiau nei metus užmesti užmarštin. Netrukus patenkame į Belgijos teritoriją, tada į Vokietiją ir galų gale grįžtame vėl į Belgiją. Čia, ant sienos su Vokietija, yra nuostabus gamtos kūrinys – Hautes Fagnes. Esame čia buvę berods jau tris ar keturis kartus, bet galėtume čia lankytis kad ir kartą per savaitę. Hautes Fagnes – aukštumų sritis tarp Belgijos Ardėnų ir Vokietijos Eifelio regiono. Belgams čia yra aukščiausia vieta jų šalyje [konkrečiau – aukščiausias šalies taškas – Botrange (694 m), esantis netoli Eupen miesto].

Hautes Fagnes 1957 m. paskelbti rezervatu ir yra viena iš nedaugelio laukinės gamtos vietų Belgijoje. Aukštumose plyti viržynai, miškai, pievos, yra pelkių. Hautes Fagnes pasižymi drėgniausiu ir vėsiausiu klimatu Belgijoje ir mes tai patyrėme savu kailiu – temperatūra buvo 3-4 laipsniais žemesnė nei iki ar po šios vietos aplankymo.

Šį kartą pasirinkome Brackvenn. Nors lietus bandė šiek tiek reikštis ir gadinti malonumą, jis jo nesugebėjo sumenkinti. Gamta čia nuostabi ir tereikia tikėtis, kad gal dar pavyks kada nors čia patekti žiemą. Nes čia pasiutiškai gražu visada. Bet kokiu oru. Ir gali snigti, gali pliaupti, bet gražu bus vis tiek [gali tik būti prastai pasirinkti drabužiai, bet čia jau nebe gamtos problema :]

Išsivalę galvas pajudėjome toliau ir sustojome kitame gamtos parke šalia Lommel miesto. Šiame mieste mes nesenai buvome ir lankėme puikų stiklo muziejų, bet šį kartą net neužsukome ir patraukėme tiesiai link apžvalgos bokšto De Lommelse Sahara. Vieta labai graži ir labai artima mūsų sieloms – pušynas, smėliukas, samanos, ežerai labai jau primena Lietuvą. Vieta unikali – nes miške netikėtai atsiveria dykumos ir smėlio kopos. Ir tai susiformavo visai ne dėl smagių aplinkybių, o dėl gamtos teršimo. Buvusios cinko gamyklos teršalai miškus privertė išnykti ir atsivėrė sausa ir be gyvybės esanti žemė, kuri čia yra smėlinga. Vengiant dykumos plėtros, vėliau dalis teritorijos buvo užsodinta ir dabar ši vieta yra gražus ir unikalus gamtos rezervatas, kuriame gausu pasivaikščiojimo takų, dailių tiltų ir stovi kreivas bei dailus apžvalgos bokštas. Jo mes ir atvažiavome. MAMU architektų suprojektuotas apžvalgos bokštas iš kitų bokštų išsiskiria išorėje esančiomis virvėmis, kurios ne tik sukuria artimesnį spalvinį ryšį su smėliu, bet taip pat tarsi ir atkartoja kopų linijas, smėlio kalvų bangas. Žavi vieta, kurioje buvo gera atsidurti.

Atvykstame į Eindhoven. Miestas yra panašaus dydžio į Klaipėdą, tačiau gerokai sausesnis ir neturintis ryškaus ryšio su istorija – senų pastatų labai mažai, architektūra ir gatvėse esanti nuotaika tarsi tik kelis amžius gyvuojančio miesto… Bet čia mūsų tikslas nėra ypatingai turistinis  – norime tik pavalgyti, šiek tiek paslampinėti ir pernakvoti, todėl vieta labai tinkama ir mes liekame patenkinti pasirinkimu. Apžiūrime esminius taškus [Niujorką primenantį 90 metrų aukščio ir 28 aukštų bokštą Vesteda Toren, Fukso Massimiliano “Blob“, kuris pridengia apie 1700 dviračių garažą] ir apgailime [aptingime] Van Gogho dviračių taką….

Nauja diena, nauji planai. Patraukiame į Nyderlandų nacionalinį parką Hoge Veluwe. Čia, šalia miestelio Otterlo, paliekame savo mašiną ir kasoje nusipirkę bilietus į parką praeiname vartus ir nedrąsiai ieškome dviračių aikštelės. Oficiali svetainė skelbia, kad parkas turi 1800 baltų dviračių, kuriais parko teritorijoje galima naudotis nemokamai. Dviračius galima rasti keliose parko vietose, todėl mes nerimaujam ne tik to, ar rasime dviračių, bet ir ar rasime nors vieną dviratį su vaikiška kėdute. Velniai rautų, čia atsiveria žandikauliai – pasirodo, kad aikštelė gausiai apkrauta dviračiais ir visi jie su kėdutėm. Ir dar, kad labiau nustebintų, pastebime ir visą krūvą vaikams skirtų mažesnių baltų dviračių. Specialiai parkui sukurti dviračiai patogūs, tvarkingi ir lengvai minimi. Kai atsisėdom ant dviračių su šypsena, taip ir nulipom su šypsena. Net po [ne itin] smagaus nuotykio, kai netikėtai netekome ‘savo’ dviračių… Bet apie viską iš eilės.

Nacionalinis privatus parkas De Hoge Veluwe įkurtas 1909 metais verslininko Anton Kröller ir žmonos Helene Kröller-Müller. Iki 1923 metų parkas buvo kuriamas ir laukinė gamta prižiūrima, vystoma. Taip pat parko teritorijoje buvo įkurtas muziejus, kuriame demonstruojama Helene Kröller-Müller surinkta meno kolekcija. Dėl ekonominių sąlygų pora galų gale nusprendė meno kolekciją perduoti valstybei, tačiau parkas išliko privatus ir yra iki šiol valdomas fondo, o išlaikomas iš surinktų bilietų lėšų. Valstybės subsidijos skiriamos tik parko plėtrai. Parkas užima 5,400 hektarų, kuriuose yra miškai, smėlio kopos ir pelkynai. Visa teritorija aptverta tvora, tad joje gausiai ir saugiai gyvena įvairi gyvūnija. Parke galima judėti pėsčiomis, dviračiais, žirgais. Tam tikra parko dalis pasiekiama ir automobiliu, bet už papildomą mokestį. Mes dviračiais pravažiavome apie 25 km ir tai įvyko pasiutiškai smagiai ir lengvai. Pabuvome ir miške, ir ant smėlio, ir viržynų laukuose ir pas kipšiuką pelkėse. Tai buvo smagiausias patyrimas visoje kelionėje ne tik mums dviem, bet ir Medeinai, kuri ant dviračio kėdutės visą kelionę traukė dainas, daug plepėjo, čirškėjo, o laikui atėjus ir kietai užmigo :]

Na, o minėtas ‘vagystės’ nuotykis įvyko šalia Kröller-Müller muziejaus, kai vos atsitraukę nuo paliktų dviračių apžiūrėti po atviru dangumi esančių skulptūrų, atsisukę jų neberadome. Iš pradžių apėmė piktumas, kad nušvilpė “mūsų” dviračius. Suvokę, jog čia vyksta natūralus “bike sharing’as”, ėmėme ieškoti pamainos. Tada, kai neradome jokių kitų laisvų dviračių, mums apėmė sutrikimas ir nervingumas. 4 km ėjimas su miego norinčiu vaiku ant rankų – nežavėjo. Sprendimas grįžti kilometrą iki artimiausios dviračių aikštelės ir tikėtis rasti kitų dviračių irgi nenuteikė optimistiškai, nes tada neradus būtų tekę klampoti dar 5 kilometrus iki mašinos… Na bet surizikavome ir priėję dviračių parkingą tyliai ir klastingai griebėme pirmus pasitaikiusius dviračius ir kaip kokie nusikaltėliai sprukome link savo mašinos. Medeina užmigo, reikėjo ją viena ranka prilaikyti, dviratis buvo nesuderintas mano ūgiui, bet žinia, kad nereikės pėdinti pėsčiomis, ir matomi pravažiuojami gamtos vaizdai, sutinkamas vėjelis vėl grąžino šypsenas į mūsų veidus. Nesmagus įvykis tapo nuotykiu ir mes vėl laimingi minėm pedalus. Buvo pasiutiškai faina ir gaila iš šio parko išvažiuoti. Dar viena vieta, į kurią kada nors grįšime.

Atvykstame iki viešbučio, pasidedame daiktus ir judame dar 12 km iki Zutphen. Čia užtinkame tipinį olandišką miestą su smagiai vykstančiu kažkokiu festivaliu. Keturios skirtingos scenos, gausybė muzikos, gausybė alaus ir smagumo. Miestas labai gražus ir jaukus, norisi jį kuo daugiau išvaikščioti šviesoje, bet nepamirštame savo tuščių skrandžių ir pirmiau nusėdame pavalgyti, ir tik tada tamsoje smagiai ir su linksmybėm pasibastom. Zutphen yra vienas seniausių miestų, apgyvendintas jau III amžiuje. Miestas priklauso Hanzos tinklui ir turi daugiau nei 450 istorinių paminklų, todėl dairomės akis išplėtę plačiai.
Bevaikščiodami nusprendžiame kitą dieną dar patekti į Zutphen’o garsiąją biblioteką.

Biblioteka garsi tuo, kad yra įsitaisiusi St. Walburga bažnyčioje ir veikia nuo XVI a. Visą šį laiką ji buvo atvira visuomenei, bet būtent tas atvirumas ją pavertė išskirtine – kad retos ir brangios knygos nebūtų pavogtos, jos visos yra prirakintos prie stalų. Pati bažnyčia yra XI amžiaus ir dėl to dauguma knygų yra religinės, tačiau bibliotekoje esti ir mokslinių leidinių, kurių dauguma buvo uždraustos kitų religinių bendruomenių.

Beje, bibliotekoje fotografuoti negalima, bet kadangi gidaujantis žmogus visą laiką kalbėjo tik flamandų kalba ir apie draudimus turbūt kitus perspėjo flamandiškai, o vėliau visai nekreipė dėmesio į mano fotoaparato spragsėjimą, aš prišaudžiau foto gan gausiai. Tik vėliau išsiaiškinome, kad mudu jo kalbos nesuprantame, kad jis lyg ir norėjo mane sustabdyti, bet numojo ranka, ir galų gale paprašė, kad tiesiog nedėčiau fotografijų į socialinius tinklus. Štai taip mano instagraminis dienoraštis neteko kelių įdomių kadrų….

Vėliau dar užlipom ant bažnyčios bokšto, kuriame buvo leista padaužyti per savo vardus turinčius varpus, apžiūrėti miestą iš aukštybių. Čia ėmė stipriai lyti, tad mes greitai susipakavome ir judėjome toliau.

Traukiame toliau. Dėl apsilankymo bibliotekoje planas šiek tiek kinta ir Medeina užmiega netinkamu metu –  kai atvykstame prie ypatingo apžvalgos bokšto šalia Putten miesto. Alwyda lieka mašinoje su Medeina, o aš pėdinu ieškoti bokšto. Randu ir jis nustebina. Visų pirma, kad yra mokamas. Tada nustembu, kad galima susimokėti kortele ir galų gale tampu nustebęs lipdamas iki pat viršūnės ir atgal žemyn.

Bostoren bokštas [Architektai – SeARCH] sukurtas tarsi pasivaikščiojimo takas gamtoje. Lyg ir lipi aukštyn, bet staiga išeini į šoną, tada patenki į paukščių stebyklą, tada ‘pailsi’ ant tinklo ir galų gale patenki pagrindinėje poilsio aikštelėje [viršūnėje] su suoliukais ir medžių šešėliais. Tarp kitko, tinklas, kuris yra berods apie 60 metrų aukštyje, nustebino labiausiai. Nesu aukščio mėgėjas, todėl lipdamas į bokšto viršų pradžiai ant tinklo padėjau tik koją. Bet lipdamas žemyn nusprendžiau, kad turiu visu kūnu atsisėsti ant tinklo. Atsisėdau. Pasėdėjau. Tada lipau toliau žemyn. Raumenys atsipalaidavo tik nulipus ir pargrįžus į mašiną.

Deja, reikėjo skubėti iki Dolfinarium, į kurį jau turėjome iš anksto nusipirktus bilietus ir Alwyda, taupydama laiką, nusprendė, kad reikia praleisti jos nuėjimą iki bokšto. Mačiau, kad labai nori, bet aukojosi ir paspaudėm iki atrakciono Harderwijk mieste.

Oras neprisidėjo, bet net ir geru oru šis vandens parkas būtų nuviliantis. Gyvūnai čia tarsi tik priedai prie visokių atrakcijų ir pinigų čiulpimo, užimantys nelabai reikšmingą vietą. Be abejo, delfinų šou yra gražu [jei atmestume tą neramią abejonę, ar jiems patiems tai smagu ir ar tikrai jie tai daro su noru], bet pats visas vandens parkas atrodo nuvargęs, perpildytas ir neskoningas. Išėjome nusivylę ir apgailestaudami, kad Alwydai teko apžvalgos bokštą aukoti vardan tokio nerimto objekto. Juolab, kad ir Medeinai jis įspūdžio didžiulio nepadarė….

Pakeliui link Leeuwarden dar bandome pataikyti į kitą apžvalgos bokštą Sint Jansklooster kaime [De Wieden National Park Observation Tower], tačiau jis uždarytas ir diena tampa dar labiau nesėkminga. Ką gi, traukiame į kalėjimą. Už pakeistus planus likimas mus sodina kelioms paroms…

Sėdam čia  – Alibi Hostel Leeuwarden. Išties viešbutis ir hostelis įsitaisęs viename iš kalėjimo Blockhuis korpusų. 1499 metais pastatytas fortas kalėjimu tapo 1580 metais. Dabar šis kalėjimas tampa kultūros ir turizmo centru. Leeuwarden miestas 2018 metais bus Europos kultūros sostine, todėl visas pertvarkomas ir perdaromas į turistų traukos centrą. Šiuo metu jame veikia EKS ir turizmo informacijos centras, kelios kavinės ir jau minėtas viešbutis. Dviejuose viešbučio aukštuose yra kambariai miesto svečiams, o pirmame veikia menininkų ir kūrėjų dirbtuvės. Akivaizdu, kad kiemelis ir visos erdvės jau senai aktyviai naudojamos įvairiausiai kultūrinei veiklai, tik dabar atnaujinamos. Ir ne tik kultūrai, bet ir mažajam verslui – dieną, kai išvykom, viešbučio korpuse buvo išdalinama kaimo produkcija, kurią žmonės iš anksto užsisako, augintojai suveža, išdalina į dėžes, o užsakovai atvyksta atsiimti ir susimokėję išsiskirsto. Paprasta ir faina.

Pats Leeuwarden pasirodė smagus miestas, kuris yra Frieslando regiono sostinė. Seniausi pastatų likučiai randami iš II a., bet augimas suaktyvėjo X amžiuje ir jau XV a. buvo reikšmingas prekybos taškas. 2013 metais Leeuwarden gavo teisę tapti Europos kultūros sostine. Tam pagrindo suteikė parengta programa ir ypatinga aplinka – regione yra 617 nacionalinių paminklų, 375 ikonomis tapę pastatai ir tt ir pan. Buvo įdomu pasidairyti, kaip ruošiasi, ką keičia, bet išties nelabai kas ir matėsi, tik vienur kitur simbolika arba reklaminiai bukletai.

Beje, airių kaboke sutiktas lietuvis-studentas, kuris užkalbino mus atkreipęs dėmesį į mano Žalgirio bliuzoną,  patvirtino tai, ką mes jau ne pirmą dieną pastebėjom keliaudami – rugpjūčio mėnesį Nyderlanduose yra labai mažai žmonių [ne tik vietinių, bet ir apskritai turistų]. Kaip sakė jis, miestuose likę tik studentai ir senjorai. Mums dėl to tik smagiau – daugiau erdvės ir daugiau ramybės :]

Naują dieną pradėjome vizitu į Franeker miestą, kur apsilankėme neeilinio vilnos prekeivio Eise Eisinga name. Jame, beveik savamokslis matematikas ir astronomas įsirengė seniausią vis dar veikiantį planetariumą. 1774 metais Frizijos ministras Eelco Alta visuose Nyderlanduose sukėlė paniką teigdamas, kad gegužės 8 d. dauguma planetų suartės ir Žemė išlėks iš savo orbitos ir sudegs Saulėje. Eise Eisinga, laisvalaikiu nuo savo verslo [prekybos vilna] savo namuose, virš židinio, virtuvės ir miegamojo [viskas viename kambaryje] patalpų lubose per 7 metus [tikėjosi tai padaryti per 6 mėnesius] sumontavo ir 1781 m. baigė tikslią Saulės sistemą ir jos veikimo mechanizmą, parodydamas, kad panika keliama be reikalo. Šiuo metu muziejus įsitaisęs per tris skirtingus mažus pastatus, turi su astronomija susijusių daiktų gražią ir kuklią kolekciją, taip pat įvairiausių smagių šiuolaikinių prietaisų, tačiau didžiausią įspūdį vis tiek daro tas nesuvokiamas, dailus ir veikiantis mėlyno dangaus mechanizmas. Pamatyti būtina. Suvokti – neįmanoma :]

Po šio „kosmoso“ turėjome patraukti į Nyderlandų šiaurines salas, o bet tačiau iš vietinės moteros paaiškėjo, kad keltas keliasi dvi valandas, eilėse žmonių gausybė, todėl tikrai nespėsime ir bla bla bla. Gal ta moteriškė, kuri mums visa tai aiškino, tenorėjo sumažinti turistų skaičių žaviose salose ir kuo labiau išsaugoti salų paslaptis, bet mes patikėjom ir netrukus perėjom prie improvizacijos. Pirma, patraukėme link mažo seno uostuko Hindeloopen. Miesto teises šis miestas gavo XIII a. ir jau XIV a. tapo Hanzos miestu, iš kurio laivai traukdavo į Baltijos ir Šiaurės jūras. Miestas tapo internacionaliniu ir jame netrukus išsivystė sava kalba, kuri susidėjo iš Vakarų Frizijos, anglų, danų ir norvegų kalbų. Dar kartą miestas stipriai suklestėjo XVII-XVIII a., kai tapo esminiu „Dutch East India Company“ prekių išskirstymo tašku. Suklestėjo taip, kad įgavo savitas kultūrines išraiškas ir netrukus turėjo ne tik savo kalbą, bet ir išskirtinio grožio kostiumus, specifinę baldų ir namų puošybą.
Dabar šis mažas miestas jaukus ir turistinis, skirtas ramiam ir aktyviam poilsiui. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome ir pasidžiaugėme pagerėjusiu oru. Lietus nuolat vaikščiojo aplink, bet mūsų nekabino.

Pasibrausinome žemėlapiuose ir pasitikrinę internete, nurūkome iki Sloten. Mažiukė ir vos 800 žmonių turinti gyvenvietė miesto teises turi jau nuo 1426 m. Sloten yra vienas mažiausių miestų Nyderlanduose, tačiau simpatiškas ir dailus.

Čia mano bliuzonas pritraukė dar vieno žmogaus dėmesį, kuris praeidamas garsiai perskaitė “Kaunas”. Su ryškiu užsieniečio akcentu. Tada sureagavo ir moteraitė, einanti šalia vyro. Pasirodo, moteraitė yra lietuvė, vyras – jos draugas olandas, jau šiek tiek mokantis lietuviškai ir ne kartą buvęs Lietuvoje. Na ir tada gavosi ilga kalba apie moters gyvenimą, jos šeimą ir darbus… :] Išklausėm, gavom net kvietimą apsilankyti. Davė ir savo kontaktus, jei kada nors sugalvosime atvykti ir aplankyti, ar šiaip ko reikės ;] Fainas tas lietuviškas svetingumas, prasimuša net toli nuo Lietuvos.

Diena baigėsi Leeuwarden’e. Už gerą elgesį gavome leidimą kitą dieną išeiti į laisvę ir važiuoti link namų. Tenka pripažinti, kalėjime nebuvo taip jau baisu :]

Ryte, važiuojant su mašina, užfiksavome vadovėlinį olandišką vaizdą – lyguma, toje lygumoje dviračio takas, jame dviratininkas, o šalia dviračio tako kanalas, o kanale – laivelis. Klasika, ne kitaip :]

Traukiame per Afsluitdijk, per 1927-1932 metais pastatytą dambą. 32 kilometrai ilgio, 90 metrai pločio ir keletas galimybių sustoti ir pasidairyti. Sustojame ir mėgaujamės saule bei užuovėja. Puiki dienos pradžia.

Atvykstame į aktyvų ir ne tik turistiškai nusiteikusį uostą Monnickendam [vienuolių [monk] pastatytos užtvankos [dam]]. Uostas apgaubtas užtvankomis klesti nuo 1355 m. Nedidukas, bet dailus, toks tikras žvejų miestukas turi kuo pasigirti – jame 1561 m. statytame bokšte Speeltoren veikia seniausias karilijonas pasaulyje. Jis ne tik seniausias, bet ir vienas labiausiai nesuderintų karilijonų pasaulyje. Taip jau gavosi, kad atėjus į regioną karilijonų madai varpus dažnai išliedavo nekokybiškai, vėliau juos taisydavo arba pakeisdavo į kokybiškesnius. Tačiau Monnickendam praleido progą ir dėl ekonominių sunkumų varpų nepalietė iki šiol. Dabar ši bėda tapo privalumu, nes nors ir nesuderintas, bet yra seniausias nepaliestas [nepapimpintas] karilijonas pasaulyje. Šalia bokšto yra įsitaisęs muziejus, kuriame pamatėme visko – nuo istorijos iki vaikų aikštelės… :]

Judame link kito ir kitokio uosto – Marken. Pakeliui užmatome į žemę įsiknisusį kažkokį miestelį.

Marken nuo Monnickendam nutolęs vos 10 km, tačiau skiriasi vienas nuo kito stipriai. Marken pasižymi tuo, kad dauguma namų yra mediniai ir pastatyti ant medinių polių ir pylimų.Taip pat visi namai išdažyti sodriomis tamsiomis spalvomis, o dažniausiai – ryškia žalia ir balta spalva. Kiekvienam žalgiriečiui šis uostas turėtų greitai patapti labai savas. Beje, miestas įsitaisęs pusiasalyje, tačiau XIII amžiuje po stiprios audros nuplovus dalį žemių Marken tapo sala. Tik 1957 m. buvo atstatyta istorinė teisybė ir sala prijungta prie žemyninės dalies.

Nakvynę pasirinkome netoli miesto Breda. 1403-1568 m. Olandijos valdovai Nassau miestą Breda pavertė klestinčiu ir turtingu. Čia šiame laikotarpyje išdygo visa gausybė dailių architektūros statinių – bažnyčia, pilis, ponų rūmai, begijnhof ir tt. Labai mūsų nenustebino, bet buvo smagu pasivaikščioti ir matyti gyvą, jauną ir šurmuliuojantį miestą.

Paskutinė diena ir laikas traukti namo. Vykstame iki Reusel, kur ieškome dar vieno internete nužiūrėto apžvalgos bokšto Uitkijktoren Reusel. Rasti sudėtinga, nes internete nebuvo pavykę rasti tikslių koordinačių. Visi arch portalai nurodydavo tik tai, kad šalia Reusel miesto ir šalia sporto aikštelių. Na, tai nebuvo visai tiesa. Nuo Reusel nutolęs apie 8 km, o bokštas ne šalia sporto aikštelių, o pats yra sporto objektas – ant jo įrengtos laipiojimo sienos, ištemptos laipiojimo virvės ir jis yra nuotykių parko centrinis objektas. Užlipom, įvertinom ir vėliau ilgam nusėdome šalia esančiame kaboke Taverne d’n ouwe brandtoren – mes mėgavomės vietiniu alumi ir kava, o Medeina – puikia žaidimų aikštele vaikams.
Beje, šį bokštą sukūrė tie patys, kaip ir Uitkijktoren Lommelse Sahara – architektai Ateliereen Architecten.

Netrukus kirtome Nyderlandų-Belgijos sieną, tada vėl kirtome Belgijos-Nyderlandų sieną ir atsidūrėme prie paskutinio apžvalgos bokšto Uitkijktoren Wijvenheide. Stebėjimo bokštas, pasislėpęs tarp nendrių, yra netoli Zonhoveno miesto, šalia Wijvenheide ir Platwijers tvenkinių. Nedidukas stebėjimo bokštas puikiai įsipaišo į aplinką ir tvenkinių kompanijai suteikia papildomo žavesio.

Na ir kelionę pabaigiame ten, kur ir pradėjome – Hautes Fagnes pelkėse. šį kartą saulėtas dangus, šį kartą ne medinis takelis, šį kartą daugiau miško ir daugiau kilometrų. Kaip visada jaukiai ir fainai.

Galų gale prisėdame Baraque Michel užeigoje ir paprastai bei skaniai pavalgę patraukiame namo. Paskutinė didesnė kelionė nuo Liuksemburgo pasibaigė. Nors, palaukite, gal ir ne paskutinė… :]

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *