Pyst ir yra – Savi ir vėl pirmi [nr 332]

By skrandis, 2018/03/19

2017 metais Kauno komanda “Savi” specialiai neatvyko į tradicinį kasmetinį NeLKL (Nepriklausomų lietuvių krepšinio Liuksemburge turnyrą) su tikslu pirmą vietą jubiliejiniame 10-ame turnyre užleisti šeimininkams. Nes po penkių pirmų vietų [2012, 2013, 2014, 2015, 2016] “Savi” tikrai gali sau tai leisti :] Ypač turnyro organizatoriams ir teisingai chebrai “Baltams” :]
Bet gero po truputį.

Ketvirtadienis
Ir štai mes vėl pajudam pasiimti tai, kas mums priklauso – smagius nuotykius, tradicinį pajudėjimą ir gerą pasižaidimą turnyre. Pajudam nuo Kauno kovo 15 d. Pijus nekantrusis pajudėjo keliomis valandomis anksčiau, Baubas Ispanijoje laukia Eurolygos mačo, o aš, Mindė ir Gintas sėdam į traukinį ir ramiai plepėdami pradedam kelionę. Beje, dar vienas komandos narys Skomis juda su visa šeima atskirai, su mašina per visą Europą. Jo keliai nelabai žinomi, bet susitikti pavyksta jau kitą dieną. Tad viskas iš eilės.

Skrydis iš Vilniaus į Briuselį. Prisiduodame Sixtui, paimame autobusą, pasijungiam gps ir judam iki Train hostelio. Čia pasidedame daiktus ir judame traukiniu iki Briuselio centro, kur tikslas praskiesti kraują alumi. Ne šiaip kur nors, bet Delirium bare. Jie giriasi, kad turi 2000 alaus rūšių. Mes iš provincijos esam naivūs, tad patikime ir paskanaujam tik po du-tris skirtingus.

Beje, kaip ir kasmet, kelionė neapsieina be šūkio. Mintys sukasi vienaip, bet gyvenimas sudėlioja viską kitaip – Pijui kažkur tarp Briuseliaus Delirium baro ir graikų greito maisto užeigos dingsta piniginė su visais dokumentais ir šūkis atsiranda savaime.

Pyst ir nėra”.

Apsilankome policijoje, prisiduodame hosteliui [piniginėje buvo ir durų kortelė] ir laukiam rytojaus. Galima beveik drąsiai teigti, beveik pasidžiaugti, kad piniginė dingo Briuselyje. Ne todėl, kad dingo, o todėl, kad Briuselis turi Lietuvos ambasadą ir čia susitvarkyti reikalus daug lengviau, nei, pvz., Liuksemburge. Mes ir džiaugiamės. Labai kukliai.

Penktadienis
Pasiunčiam Pijų tvarkytis reikalų, o patys surenkame Baubą nuo oro uosto. Tas pamigęs vos keletą valandų, be to, po nelabai sėkmingos Žalgirio išvykos, tad toks visas nuotaikoje įsitaiso mūsų autobuse ir pakelia mums ūpą. Išties ūpas imasi taisytis po pusryčių, kuriuos suvalgom šalia Lietuvos ambasados. Pijus susitvarko reikalus, gauna dokumentus ir judam tolyn.
Beje, LT ambasada yra tikri šaunuoliai – vietoj to, kad nufotografuotų žmogų su eiliniu mobiliu telefonu ir čia pat padarytų eilinį print’ą, jie siunčia žmogų žibučių ieškoti t.y. fotografijas darytis kažkur, kur ras pats žmogas… Pijus rado greitai, viskas ok. Bet ambasadoje neturėti fotoaparato, ambasadoje nemokėti nufotkinti su mobiliuoju telefonu prie baltos sienos? Na tai pi****c.

Atvykstame iki Villers la Ville. Kartą ar du teko jame būti, bet jausmas toks, lyg pirmą kartą jame. Gal dėl to, kad anuos kartus buvo kažkas kitaip, gal dėl to, kad tada buvo vasara ir buvo viskas žalia. Bet jaučiausi kaip ir visa chebra – lyg naujokas. O čia labai gražu. Gal ir [ne]keista, nes skamba šiek tiek piktybiškai, bet tie bažnyčių griuvėsiai yra velniškai gražus dalykas. Tikrai gražiau ir romantiškiau, nei kad jie būtų tvarkingi ir veikiantys. Et, tas žmonių polinkis destrukcijai :]

Beje, čia prie mūsų prisijungia Rasa su Skomiu ir trys velniukai. Pilna šių metų komanda.

Užsipildom šventu gėralu [tegu niekas nedrįsta prieštarauti cistersų vienuoliams!] ir judam toliau, beveik pagal planą. Vykstame apžiūrėti laivų liftus, kurie vadinami Canal du Centre. 35 km kanalas tarp Belgijos upių Meuse ir Scheldt lipa keliais etapais – 23 metrus ir 66 metrus vos kelių kilometrų atstume. Į UNESCO įtrauktas kanalas su liftais pastatytas 1888-1917 metais. Šitie liftai, sukurti brito Edwin Clark, dabar pakeisti naujais, nuo 2002 metų veikiančiais moderniais liftais.

Beje, čia mes kanale randame neseniai įvažiavusį, dar puikiai atrodantį paspirtuką. Vaikų džiaugsmui ištraukiame. To, kas įvažiavo kartu su paspirtuku, neieškome ir netraukiame…

Atvykstame į eks EKS [buvusią Europos kultūros sostinę] Mons‘ą. Labai žavus miestas, nedidukas, simpatiškas ir vis dar kūrybiškas. Gal dėl to, kad 2015 m. buvo Europos kultūros sostine, gal dėl gatvės meno, gal dėl menininko Arne Quinze instaliacijos “The Passenger II”, bet jame nuotaika kažkokia pakilesnė, kažkokia smagesnė. Slampinėjam, dairomės, susitinkam su Skomio draugais ir mėgaujamės belgišku jaukumu.

Šeštadienis
Ir štai virš 200 km važiavimo ir mes jau Liuksemburge. Įvažiuojame pro pagrindinius miesto vartus – norisi pamatyti, kaip miestas pasikeitė per pusę metų. Ir štai vandens bokštas jau apdangstytas žaviu tinklu, spalvotas brangusis tramvajus jau rieda, naujasis parkingas dygsta, biblioteka įgavusi savo formą ir dengiasi išoriniu kailiu. Miestas keičiasi ir tai smagu stebėti.

Na o mes atvykstame į Baltų klubo namų salę Limpertsberge. Niekas mūsų čia nelaukia. Tiesiogine prasme – t.y. salė dar uždaryta ir tenka palaukti, kol vietiniai atvyksta ir mus įleidžia. Apšilimas, sugiedotas himnas ir pirmas pusfinalio mačas su Baltais. Sunkiai įsivažiuojam, šiaip ne taip pasivejam ir atsiplėšę 5-7 taškais ištempiame iki finalo. Kitame pusfinalyje Racing klubą sudaužo A komanda iš Vilniaus. Akivaizdu, kad šiemet vilniečiai nusiteikę labai rimtai – turi keletą naujokų, kurie prieš Racing žaidė kaip ant sparnų, susižaidimas atrodo tikrai neblogas, forma tikrai geresnė už mūsų. Na, kalbant apie formą, tai ten visų sportinė forma buvo geresnėje nei mūsų. Net žiūrovų :]
Dėl trečios vietos Baltai liūdnai nusileido Racingui. Na o mes finale pasitikom Vilniaus A komandą. Tiesą sakant, visi manėm [tiek mes, tiek jie, tiek likusieji], kad šiemet mums bus riesta. Bet motyvacijos prieš vilniečius mums niekada netrūksta, tad nuo pirmų minučių griebėm varžovus už pautų [netiesiogine prasme] ir nepaleidom iki pat paskutinės sekundės. Pergalė skaičiais 53:23 – iškalbingas rezultatas. Tiesą sakant, asmeniškai aš buvau jau seniai toks patenkintas pergale krepšinio rungtynėse. Šeštą kartą jau laimėjom su Savų komanda, vieną kartą laimėjau su Baltais, bet ši pergalė atrodė pati smagiausia. Na, jos visos smagios, bet šiai dienai ši smagiausia :]
Beje, būtent šiame turnyre šūkis iš “Pyyyyst ir nėra” tapo “Pyyyyst ir yra”. Gerai, kai šūkis negadina proceso.

Na o toliau kaip visada. Alus, pokalbiai, taurė, dovanos ir pasibaigimas Chi Chi restorane. Tada išsiskirstymas po Liukso lietuvių namus, mano su Baubu apsistojimas pas Simo šeimą ir dar kelios valandos pasiplepėjimo.

Sekmadienis
Sekmadienis užklupo lengvu sniegu ir nemaloniu šalčiu. Tradiciškai papusryčiavom Paris cafe, pasivaikščiojom šiek tiek po miestą, pasidairėm po krokų pievas ir nusprendėm visgi judėti pagal planą iki gražiųjų pelkių.

Belgų Hautes Fagnes pasitiko su -5, nors jausmas buvo lyg -10. Teko eiti trumpą taką, mažiau fotkinti ir labiau susitraukti. Bet gražu buvo vis tiek labai labai. Ši vieta visais metų laikais yra verta vizito ir begalybės fotojuostelių.

Na ir pabaigai atvykstame į studentišką miestą Leuven. Čia tikslas pasigrožėti jaukiu ir jaunatvišku miestu, parodyti vyrukams kas yra beguinage‘as, paslampinėti ir sočiai prisivalgyti tradicinių belgiškų šonkaulių :]. Ir kaip tyčia atradom puikią vietą, kur už vieną mokestį galima kartoti ir kartoti. Ir kartojom. Tiek šonkaulius, tiek raudoną vyną. Ir kartojom, kartojom, ir gėrėm, gėrėm…. Tada rašėm draugiškus laiškus ant stalo dangalų [legaliai] saviems bičams, kaip Svajka, Marijus ar Remyga…. Daug visko prirašėm, daug visko po to prifotkinom ir nusiuntėm… Nelabai verta čia apie tai daugiau rašyti, o tuo labiau publikuoti. Esmė – buvo smagu. Ir visai ne gėda :]

Pirmadienis
Na o pirmadienis liko ramiems pusryčiams ir pasidavimui iki oro uosto. Tada skrydis į Vilnių, tada kelionė į Kauną ir štai pyst ir kelionės nėra.

p.s. Fotoautorius ne tik Skr, bet ir Agnė bei Mindė [turnyro vaizdai]

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *