Pas braliukus latvius [nr 350]

By skrandis, 2019/07/21

Kelionė Austrijoje ir Vokietijoje atskleidė, kad keliauti su dviem balastukėm ne tik galima, bet ir visai smagu. Tad ėmėme dairytis, kur čia vėl pasidavus. Braliukai latviai pasirodė visai tinkamas variantas, juolab kad žymintis lankytinas vietas paaiškėjo, kad viskam aplankyti reikėtų 2-3 savaičių. Norėjosi aprėpti viską, ypač viliojo pakrantė, bet atsižvelgę į tai, kad orai ne patys karščiausi, pasirinkom ne pajūrį, o rytų ir centrinę Latviją.

Liepos 15 d. atvykome į Daugpilį ir apsigyvenome stotyje :] Tiesą sakant, visai šalia stoties, puikiame viešbutyje su baseinu [kuriuo pasinaudojome kitos dienos ryte]. Daugpilis pasirodė dviprasmiškai – viena vertus, varganas ir toks sovietiškai sušiktas, kita vertus, turintis žavių medinukų, art nouveau ar carinio laikotarpio architektūros. Yra jame kažkas jaukaus, bet kartu ir atstumiančio. Išvaikščiojom beveik visą – nuo pėsčiųjų alėjos Rigas iela  iki Dubrovina parko, nuo Pumpura skvero iki Bažnyčių kalno. Pastaroji vieta įdomi ne tik dėl viename rajone esančių stačiatikių katedros, sentikių cerkvės, evangelikų liuteronų katedros ir Romos katalikų bažnyčios, bet ir dėl jaukių ramių gatvelių ir netikėtų detalių.

07.16
Iš ryto patraukėme į kitą Daugpilio įžymybę – Daugpilio tvirtovę ir jame įsikūrusį Rothko muziejų. Tvirtovė nustebino – ji pasiutiškai didelė, lyg atskiras miestelis, pilnas pastatų, aikščių, įtvirtinimų ir gatvių. Šiek tiek patvarkytas, bet daugiausiai varganas, tuščias ir apleistas.

Tačiau įtvirtinimų miestelyje esantis Rothko muziejus įrengtas puikiai ir pilnas turinio. Gal kiek nuvylė paties Rothko darbų ekspozicija, nes tokio vardo muziejuje tikėjomės pamatyti daugiau nei vos 8-10 darbų ir tiek. Kaip ten bebūtų, muziejuje buvo gausybė kitų parodų, tad laiko ten praleidom ne tiek ir mažai.

Pajudame toliau ir vykstame link garsaus Slutiški kaimo. Pakeliui sustojame prie Vasargeliški apžvalgos bokšto, nuo kurio atsiveria dailus vaizdas į Daugavos upę. Jei ne užklupęs lietutis, gal būtume pasimėgavę ir ilgiau, bet teko vynioti meškeres ir važiuoti.

Slutiškių kaimas įsitaisęs taip pat šalia Daugavos upės, Markovo piliakalnio papėdėje. Kaime gausybė tradicinių valstiečių namų, kurių apdaila ir dekoras panašūs į slavams būdingą architektūrą. Čia esančio muziejaus – etnografinės sodybos „Sentikių namų“ – aplankyti nepavyko, bet aplink pasidairėm ir pasigrožėjom su didžiuliu malonumu.

Deja, malonumai baigėsi, kai patraukėm link Vidzemes regiono – apturėjome apie 40 km autostrados žvyrkeliu. Turbūt tiek daug neasfaltuotu keliu teko važiuoti tik kartą – per Islandijos šunkelius, t. y. vulkankelius. Bet ten tai buvo suprantama – važiavome gamtos žiūrėti, ugnikalnio padų kutenti. Bet kad Latvijoje rasime vieną iš svarbesnių jungčių nuo Daugpilio link Rygos be asfalto…

07.17
Kitą dieną pradėjome Āraišu Arheoloģiskais parks, kuris yra 7 km nuo Cėsio. Čia, šalia Araišių ežero, galima rasti du istorinius objektus:  Meitu salą su rekonstruotais bronzos amžiaus gyvenamaisiais namais ir IX-X a. įtvirtintą latgalių gyvenvietę su viduramžių pilies griuvėsiais.

Netrukus atvykome iki Ieriķi – Cecīļu gamtos tako. Ketinome pasivaikščioti ir pasigrožėti išgirtu taku, tačiau mus užklupo gausus lietus ir teko susipakavus žaislus skubiai traukti iki automobilio. Kazbeko, kai jį pasiekėme, lietus liovėsi. Dievai mums leido suprasti, kad šis takas skirtas ne mums, tad nesiginčydami patraukėme į Cėsį.

Cėsis mus sužavi. Tai vienas seniausių miestų Latvijoje, buvusi Livonijos magistro rezidencija. Miestas taip pat priklausė senajai Hanzos Sąjungai. Jaukus, mielas, dailus ir labai fotogeniškas. Gausiai išvaikštome, išžiūrinėjame, apsilankome Cėsio pilyje ir stalinizmo aukoms skirtame, puikaus dizaino ir stipraus turinio muziejuje 1939-1957 BURNING CONSCIENCE.

07.18
Rytas gražus, oras puikus, tad traukiam pasivaikščioti Raiskumo gamtos taku. Jis vingiuoja šalia ochros spalvų uolų ir primena mums gerokai sumažintas prancūziškąsias Roussillon grožybes. Iš uolų teka šaltiniai, akmenys pilni žmonių įrašų, saulė išryškina spalvas ir mes mėgaujamės puikia gamta.

Gaujos nacionalinis parkas gausus pasivaikščiojimo takų ir įspūdingų vietų. Šį kartą atvykome iki Siguldos, kur nuo vaizdingo kalno patraukėme link Gaujos upės ir Velnio uolų [Velnala ir Maža Velnala]. Daili ir lengva trasa buvo praeita su malonumu, o įspūdingų kraštovaizdžių prisižiūrėta nekukliai.

Siguldos miestelio mes neperpratom. Nesugebėjome rasti aiškiai išreikšto miesto centro ar kažkokios architektūrinės koncentracijos, tad skyrėme laiko persikėlimui lyninio keltuvo vagonėliu į Krimuldas dvarą, lengvam pasivaikščiojimui kitoj Gaujos pusėj ir grįžimui į Siguldą bei apsilankymui Siguldos pilyje.

07.19
Naują dieną pradėjome apsilankymu Turaidos muziejuje-rezervate. Apžiūrėjome XIII a. Turaidos mūrinę pilį, pasivaikščiojome Liaudies dainų parke ir Dainų kalne, kur pastatytos skulptoriaus Indulio Rankos sukurtos skulptūros latvių tautinių dainų temomis, aplankėme Turaidos bažnyčią (1750 m.) ir pasivaikščiojome po 300 metų skaičiuojančią dvarvietę bei etnografinių pastatų ekspoziciją.

Nuo čia patraukėme jau šiek tiek atgal link Lietuvos. Neskubėjom grįžti, bet kiek prisiartinom.
Pakeliui link nakvynės vietos Jelgavoje sustojome Salaspils Botaniskais darzs. Šis Latvijos nacionalinis botanikos sodas su daugiau kaip 14000 augalų, iš kurių yra 5000 medžių ir apie 1400 šiltnamio augalų, yra didžiausias botanikos sodas Baltijos valstybėse. Kadangi laiko turėjome tik valandą, daugiausia dėmesio skyrėme įspūdingai šiltnamio kolekcijai.

07.20
Vienas pagrindinių šios kelionės taškų – Kemerių pelkynas. Jei kam teko skristi iš Rygos oro uosto, tikrai turėjo pastebėti šį nuostabaus grožio gamtos kūrinį. Neapsilankyti jame tikra nuodėmė, tad palikę mašiną, susirinkę svarbiausias šmutkes visi netrukus buvome trasoje. O ji vedė į samanų, mažų pušelių, tamsių akivarų ir pelkinių gailių karalystę. Beveik 4 km buvo tikras džiaugsmas ir gėris akims.

Buvo taip gražu, kad pelkių norėjosi dar ir dar. Atvykome iki kitos dailios vietos – Kanieru ežero. Mane čia ištiko didelė bėda – įkyriai ir siaubingai aktyviai mane vieną užpuolė bimbalai. Iki Kaņiera [Pilskalna Skatu Tornis] apžvalgos bokšto bėgau ir intensyviai mosikavau letenomis :] Ant bokšto, kur bimbalai nebepuolė, šiek tiek pailsėjau ir tada nuo bokšto iki mašinos vėl bėgau. Buvo labai akivaizdu, kas šeimoje skaniausias :]
Prie to paties ežero radome dar vieną apžvalgos bokštą. Čia situacija su bimbalais buvo geresnė, tad  pasižvalgydami pasivaikščiojome ilgu plaukiojančiu tiltu Kaņiera ezera niedru taku.

07.21
Sekmadienis numatytas mažam poilsiui ir kelionei atgal į namus. Žinant, kokie prasti Latvijos keliai, nesinorėjo labai užsibūti ir sunkią kelionę palikti tamsiam vakarui. Tad nuo pat ryto patraukėme link paplūdimio ties Ragaciems ir ten įsitaisėm. Pasideginom, pasilepinom ir netrukus pajudėjom namo.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.