3 ekipažai link Ventės Rago [nr 357]

By skrandis, 2019/09/29

Alwyda pažadėjo, kad Medeina galės kada nors palaikyti paukščiukus rankose. O kada gi geresnė proga, jei ne per paukščių migraciją ir jų žiedavimą Ventės rage? Taigis. Pakalbinam Džabus, sudominam Šefą ir Iną ir trim visi savo mašinomis pajudame link Šilutės. Tėvai važiuoja panemune, mes pro Nemakščius. Panašiai ir Džabai, tik šiek tiek vėlesniu laiku.

Nemakščiuose aplankome Aštuonračio muziejuką. Muziejus pilnas visokio šlamšto [gerąja prasme], surinkto iš aplink esančio regiono gyventojų. Privatus muziejus įkurtas nemakštiškio Leono Tamulevičiaus jo tėvų sodyboje. Pagrindinė muziejuko tema – tai pirmosios pasaulyje aštuonratės savaeigės važiuoklės išradėjo Pšemislovo Neveravičiaus darbai, jo šeimos istorija ir atkurtas aštuonratis savaeigis vežimas. Kitoje ekspozicijoje galima pamatyti senovinių baldų, gramofonų, radijo aparatų, pieno apdorojimo įrangos ir kitokių namų apyvokos reikmenų, atskiras ekspozicijas, skirtas siuvėjo, batsiuvio, audėjos amatui, miškininkystei, Žemaičių plento tiesimo laikotarpiui, Nemakščiuose 1932 metais veikusiai savanoriškai gaisrinei. Kieme stovi graži senųjų automobilių kolekcija, motociklai ir dar visokia velniava. Tokis visai smagus kaimo muziejukas.
Čia mus pasivijo Džabai, tad toliau jau važiavome kartu su jais t.y. paskui juos.

Važiuodami link Šilutės sustojome dar prie Saugų malūno.

Šilutėje sutikę tėvus, kurie pasivaikščiojo po Šilutę ir aplankė vietos muziejų, patraukėme link Rusnės. Kelias iki jo šūdinas, Rusnė labai vargana, bet pamatyti norėjosi tiek mums, tiek mamai su tėvuku.

Vakarop grįžome iki Šilutės, kur skaniai vietos restorane pavalgėme ir paplepėjome.

Nakvojome netoli Ventės rago, tad kitą dieną iki Ventės rago stebėti paukščiukų toli vykti nereikėjo. Čia siautė ne tik tūkstančiai paukščiukų, bet ir visa gausybė jų mylėtojų. Prasiautė ir gausus lietus, nuo kurio aš šiek tiek nukentėjau.

Po malonaus pasibuvimo su paukščiukais ir apie paukščiukus patraukėme iki Kintų. apžiūrėti vietos architektūrą ir didžiausią Lietuvos tują.

Pabaigai nuvykome iki Priekulės, kur paskanavome vietos sausainių ir skanėstų, šiek tiek pamėginome pasivaikščioti. Visgi dėl nuolat užklumpančio lietaus teko susėsti į mašinas ir traukti namo.

Kelias laukė gan ilgas. Bet džiugu buvo tai, kad labai puošnus, įvairus ir dailiai rudeniškas.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.