BAM žaliai balta dovana Turkijoje [nr 362]
Baubas, Asta ir Mindė įteikė man gimtadienio dovaną – galimybę švęsti Baubo gimtadienį Istanbule. Ne tik atšvęsti, bet ir pažiūrėti Žalgirio išvykoje [mačas su Efes Pilsen]. Buvo netikėta ir labai faina, nors tikėjausi, kad dovana galėsiu mėgautis kartu su visais dovanotojais. Kad ir kaip norėčiau, dovanotam arkliui į akis nežiūrėjau ir tikrai buvau labai maloniai nustebintas tokios galimybės.
Aišku, tada paaiškėjo, kad reikia gerokai rimčiau į tą dovaną pažiūrėti – buvo būtina pasidaryti pasą, užsipirkti mobilaus ryšio, apgalvoti kur gyventi, kad spėčiau ir paturistaut, ir ramiai bei patogiai pasimėgauti milijoniniam mieste krepšiniu. Išlipimas iš Europos Sąjungos buvo naujiena, nes pastaraisiais metais viskas apsiribodavo ES šalių ribomis.
Skrydis ankstyvas, su Žalgirio komanda ir jų lėktuvu. Įsitaisau lėktuvo gale ir skaitau knygą “Pietinia kronika”, apie savo jaunystę ir vieno iš Žalgirio vadovų Roberto Javtoko brolį Artūrą :] Nusileidžiame naujame Istanbulo oro uoste. Ten pasitinka golfo aikštelių transporto priemonės, kurios veža kaip ponus tinginius per visą didžiulį naują oro uostą. Čia mano ir Baubo keliai išsiskiria – jis su komanda į savo, aš į savo viešbutį.
Autobusu atvykstu iki Yenikapi stotelės. Oras, bje, bjaurus kaip velnias. Lietus krenta be perstojo, o prieš kelias dienas turkiška šiluma nukrito iki +7. Mano planas buvo ne toks :] Bet tenka bristi per lietų link savo viešbučio. Turkija atsiskleidžia jau pirmoje gatvelėje – rūsyje moteraitės siuva Channel rankinukus ir pundais meta ant žemės. Adidas, Puma, užtrauktukai, sagos, medžiagos, langų rėmai, odiniai diržai ir ratlankiai…. viskas čia sukasi tokiu tempu, kad tik spėk pasitraukti nuo triukšmaujančio turko su vienaračiu karučiu ar naujausiu krovinių mersu.
Pasiekiu Miro Mansion viešbutį, pasidedu daiktus, išsiaiškinu su šeimininkais ir pasiruošęs lietui išpėdinu pasivaikščioti. Lietus pliaupia be perstojo, tad mėgautis aplinka darosi sunku. Batai peršlampa kiaurai, lietsargis nepadeda ir striukės dalis nebeatlaiko ir pradedu jausti, kad ir bliuzonas įgauna drėgmės. Bet pamatyti norisi, pasidairyti reikia, suvokti mastelį ir pasidėlioti planą rytojui – būtina. Tad vaikštau, dairaus ir fotkinu.
Pirmas įspūdis ne toks, kokio tikėjausi. Po Ispanijos esančių Cordoba ar Seville prabangos, Istanbul atrodo gerokai skurdžiau ir mažiau puošnus. Kad ir koks didelis [žmonių kiekiu ar istorija] miestas jis būtų. Be abejo, mano požiūrį įtakoja lietus ir atvėsęs oras, tamsa ir trumpas laikas, bet mano vaizduotė dėl Istanbulo buvo gerokai kūrybiškesnė :]
Rytas pasitinka be lietaus ir iškart pajudu link Istanbulo europietiškosios dalies senamiesčio. Pro mažąją Hagio Sophia mečetę pasiekiu Mėlynąją mečetę, vėliau didžią Hagia Sophia, aplankau vandens rezervuarą Basilica Cistern, Topkapi rūmus ir visus jame esančius muziejus, o pro egiptietišką prieskonių turgų nupėdinu iki Grand Bazaar.
Pavalgęs miesto centre ir pasidėjęs daiktus viešbutyje, pajudu link arenos. Turkiška tvarka ir rašliavos nėra labai patogios turistui, bet per šiokius tokius pasinervinimus ir draugiškai nusiteikusius turkus šiaip ne taip pasiekiu Sinan Erdem Dome areną ir įsisuku į malonų mačą. Galėjo tapti ir malonesniu, tačiau per teisėjų kelias reikšmingas klaidas mačas nusvyra į šeimininkų pusę ir Žalgiris nesukuria dovanos Baubui. Kaip ten bebūtų, kartu su naujais pažįstamais ir Baubo draugais Vaida ir Vidu patraukiame į Baubadienio paminėjimo vietą. O ten… iki kol restorano šeimininkai išvarys :]
Ryte susikraunu daiktus, pasiekiu Vaidą ir Vidą ir kartu nuo jų viešbučio patraukiame link oro uosto. Kalbamės, bendraujame ir apgailestaujame, kad taip reikėjo pergalės ir gero oro…
What do you think?