Saviizoliacija dzūkų užkampyje [nr 360]
Gyvenimas kartais nustebina. Žmogus lyg ir planuoja, stengiasi, dėlioja ateitį, o kažkas tikrai visada pasiruošęs gerokai pasijuokti ar net išjuokti. Šiuo atveju tai buvo keistas ir visai nereikalingas virusas nuo tolimų kraštų. Tad štai mūsų planas su didžiule kompanija [15 žmonių] K11 proga aplankyti Austriją pavirto į mažos kompanijos [dviejų šeimų] apsilankymą Dzūkijoje.
Mes keturi ir Sigita su Donatu bei Gile ir Tumu apsistojome jaukioje Linos Černiauskienės sodyboje Kapiniškėse. Vėsus ankstyvas pavasaris, šilta saulė šaltame ore, sodyba prie mažo upelio, lėtai įšylanti trioba ir ilgas krapštymasis gaminant maistą krosnyje, linksminant vaikus ar tiesiog ieškant progos pajusti Gamtą [ramiai ir be vaikų zirzelio].
Su šiek tiek minimaliu judesiu žaviame etnografiniame Musteikos kaime. Pasigrožėjome sodybomis, Drevinės bitininkystės muziejaus eksponatais, tyla ir erdvia, labai švaria aplinka.
Ir tada vėl grįždavome prie triobos ir į triobą, kur gaminosi maistas, buvo daug plepėjimo apie virusą ir daug jaukaus buvimo geroje kompanijoje.
Laikas, eidamas labai lėtai, prasisuko pasiutiškai greitai. Bet tai turbūt buvo geriausias sprendimas taip pradėti saviizoliaciją nuo visuomenės. Gaila, kad trūko taip trumpai.
Ir turbūt tai buvo viena geriausių kompensacijų už prarastą kelionę į Austriją… Nors šitai dar gal ir atsigriebsime!
What do you think?