Jaunystė Ispandijoje [nr 390]
Grįžti į Islandiją buvo tas pats, kas atidėti 10 metų laikinai į šoną ir būti tokiame laike, kai nebuvo dar nė vienos mūsų merginos, kai keliaudavome savo ritmu, kai žiūrėdavome plačiai į tolius ir negirdėdavome nė vieno zyzlaus balselio :] O grįžus į Islandiją su gerais draugais Baubu ir Karolina, mūsų galvos nubraukė dar kokius 10 metų į šalį, kai pokštai liejasi laisvai, o labiausiai nuvargstantys raumenys – nuo nuolatinio juoko įsitempusių skruostų :]
07.25
patraukiame link Rygos. Karolina su Baubu įsimeta mus į mašiną ir pajudame. Prieš kelionę dar paaiškėja, kad atvykus į Islandiją nebūtinas testavimasis ir kad užtenka turėti skiepų pasą. Kaip vėliau paaiškėja, pataikėme į labai gerą laiko tarpą, nes po mūsų kelionės vėl įjungia privalomą testavimąsi Islandijos oro uoste.
Taigis, Ryga, skrydis, Keflavik oro uostas, automobilio nuoma ir judam iki Reikjaviko. Ten lietus, vakaras, nakvynė ir pasiplanavimas rytojui.
07.26
Dangus prašviesėja. Pasitaiko lietus, bet nepiktas. O kai taip gražu, net ir jis visai netrukdo. Pirmiausiai dėmesys skiriamas Seljalandsfoss kriokliui. Prie jo esame buvę, bet nežinojome, kad šalia yra dar vienas labai žavus – į uolų vidų įlindęs krioklys Gljufrafoss. Mėgaujamės kiekviena minute ir kiekvienu vaizdu. Tąkart prie Seljalandsfoss buvome beveik vieni, vakare, saulėlydyje. Dabar žmonių gerokai daugiau, bet tik pažengi į šoną, vos kelis šimtus metrų ir pasiteisina amžina taisyklė „kuo giliau į mišką, tuo mažiau žioplių“.
Vėl krioklys Skógarfoss ir pasivaikščiojimas palei upę. Čia imame suprasti, kad būdami su vaikais matytume tik juos, girdėtume tik savo nuolatines pastabas [„ten neik“, „atsargiai“, „žiūrėk kur eini“]. O dabar čia girdime savo žavėjimąsi ir linksmus pokštus, o matome… viską. Tolius, grožius ir viską, ką norime pamatyti ar pajusti.
Baubas paskambino Vaidui ir visi keturi jį pasveikinome su gimtadieniu. Ir judėjome toliau.
O toliau judame su mašina ir judame link Solheimajokull ledyno. Nebuvę čia. O gražu ir įdomu pasiutiškai. Bandome lipti ant ledyno, bet gauname piktus islando komentarus.
Tad tik pasitriname aplink ir pasimėgaujame šalčiu, kuris sklinda nuo vandens ir juodai balto ledo.
Atvykstame į Vik’ą. Čia kelioms naktims apsigyvename nuostabiame mažame namelyje, kur po pietų grįžę bandome smagiai pažaisti kauliukais Yacį. Smagiai nesigauna, nes laimi arba Alwyda, arba Karolina. Mudu su Baubu liekame kamputyje. Prieš raganas nepasišakosi.
07.27
Vėl judame, vėl dairomės, vėl neatsižavime. Tiesą sakant, važiavimas per/po Islandiją yra ne ką mažiau vertingas nei pasivaikščiojimas ar haikinimas. Skiriasi tik vaizdų, spalvų, nuotaikų pasikeitimo greitis, bet grožis akyse – nuolat.
Atvykstame iki Svartifoss krioklio. Na, iki pilnos automobilių aikštelės, nuo kurios veda takas iki krioklio, apsupto bazalto kolonų.
Šį kartą ne tik pasigrožime kriokliu, bet ir nusprendžiame eiti dar toliau ir užlipame iki Sjonar-sker apžvalgos taško. Atsigulame ant samanų ir mėgaujamės tyla, erdve ir tolumoje plaukiančiais lietaus debesimis.
Netrukus leidžiamės žemyn ir su Baubu susiradę nuošalę vietikę išsimaudome Svartifoss krioklio upelyje. Šalta, velniai rautų, bet pasiutiškai smagu.
Šiek tiek improvizuojame ir vietoj vieno taško užklystame į kitą – prie Fjallsarlon ledyno.
Čia už ištirpusio ledyno ežero matosi skaidrus slenkantis ir mažėjantis Fjallsarlon ledynas, o vandenyje plaukioja nesuvokiamo dydžio ledo luitai.
Sumąstome, kad reikia čia pasiplaukioti valtimis ir kaip tyčia pataikome ant labai teigiamai nusiteikusio prancūzo, kuris, nors ir darbo laikui pasibaigus, sutinka mus paplukdyti ir papasakoti apie tai, ką čia gamta turi.
Grįždami sustojame prie akmeninių trolių lauko.
Saulėlydis šiandien nuostabus, o dangus vertas kiekvieno sunaudoto kadro.
Grįžtame į Vik’ą, skaniai pavalgome ir vėl einame pliekti[s] kauliukais.
07.28
Judame atgal į Vakarus. Bet tik šiek tiek, nes tikslas yra pasukti į Šiaurę, į Landmannalaugar – nuostabus ir beprotiškai spalvotas pasaulio lopinėlis link Islandijos centro.
Kelias iki Landmannalaugar vertas nuolatinio fotografavimo ir filmavimo. Atspalviai, žemės lygiai ir paviršiai, žolių ir samanų tekstūra keičiasi ant kiekvieno posūkio.
Momentais pasijunti vienas ant viso pasaulio. Tada staiga pralekia viena ar dvi mašinos. Ir vėl aplinkui nieko. Visiškai nieko.
Atvykstame iki keistų spalvų Landmannalaugar. Čia pat pat pilka ir juoda, tarsi pilkosios varnos sugulusios, čia pat raudona, rausva, žalia, melsva ar aukso geltonumo, tarsi bitininkas su tulžiu ir pilkąja meleta suskridę būtų. Vieta, kuri keri savo atspalviais, švelnumu ir fantazijomis. Atmintin įsirašo į ilgam.
Mėginame išsirinkti Landmannalaugar trasą ir pažygiuoti. Tačiau kažkuriuo metu susivokiame, kad pasirinkome ne tą žymėjimą ir nužygiavome trasa, kuri mums šiai dienai netinkama [neįveikiama dėl laiko stokos]. Tad tiesiog improvizuojame ir judame kur akys veda.
Improvizuodami neapsirinkame – aplink nė vieno žmogaus, o atsiveria nežemiški vaizdai į visas puses. Laikas sustoja, mes atsijungiame ir atiduodam save tam momentui ir tam laikui.
Tolimesnis tikslas – važiuoti tiesiai per visą salos vidurį, offroad’iniais keliais tiesiai į Šiaurę. Tačiau imame abejoti, ar tikrai ten pravažiuosime, o vietos reindžeriai ne ryšio zonoj, kad mums patartų. Galų gale paskutinėje sankryžoje vietiniai islandai leido suprast, kad nevertėtų mums tęsti su savo subaru tos kelionės skersai šalį. Pasirinkome saugesnį, bet gerokai ilgesnį kelią aplink. Kaip ten bebūtų, nors ir varginančiai ilgas, bet tas kelias Islandijoje visada gražus.
07.29
Myvatn apylinkės. Turime kelias nakvynes šalia Skjalfandafijot upės, kuri pasižymi ne vienu žaviu kriokliu. Mes sustojame prie Godafoss. Čia jau esame buvę, tik kaip ir visur po 10 metų atrodo daugiau žmonių, daugiau civilizacijos, daugiau infrastruktūros.
Nuvykstame iki Hofdi, berželiais apaugusio privataus [bet dalinai turistams atviro] pusiasalio, Myvatn ežero pietrytinėje pusėje. Mieli takeliai, žavūs toliai į ežerą ir jauki nuotaika. Dangus nuolat apsiniaukęs, bet Islandijai tai tinka ir nuteikia net romantiškai.
Legendinė vieta Dimmuborgir. Velnio irštva, ne kitaip :]
Pasirenkame ilgiausią taką, kuris [kaip visada] kuo toliau nuo parkingo, tuo tuštesnis. Galų gale einame vieni ir mėgaujamės įdomiais lavos dariniais. Tolumoje pasimato Hverfjall krateris, kurį nusimatę aplankyti vėliau. Šiuo momentu mėgaujamės pragaro dariniais ir ieškome vietinių velniukų.
Hverir / Námafjall – nebe velniukų irštva, o smardukų. O gal Dimmuborgir kažkada buvo pekla, o čia veikianti velniava? Įdomu, kokie nusidėję krikščionys taip smirda? Hm…
Kaip ten bebūtų, šis smirdantis laukas labai gražus. Oranžinė ir geltona [smirdanti] kalno papėdė yra viena iš geriausiai prieinamų [ir užuodžiamų] Islandijos geoterminių [smirdančių] zonų. Viskas čia verda, burbuliuoja ir šnypščia [ir smirda]. Bet vis tiek sužavi. Nors ir smirdi :]
Galų gale patraukiame atgal į nuomuojamą namuką. Bet pakeliui užlipame ant Hverfjall kraterio. Gal kiek ir prasivėdinti, gal tiesiog pasimėgauti šia velniška vietove iš aukšto. Ir pamatyti dar vieną keistą gamtos darinį.
07.30
Laikas po truputį traukti atgal. Pravažiuodami ilgą kelią, sustojame saulėtame Akureyri. Reikia gi prisiminti, kas yra civilizacija ir miestai :]
Tolimesnis mūsų tikslas – vakarinis pusiasalis Snaefellsness ir miestelis Stykkisholmur. Pasibastome, pavalgome, pasivaikščiojame ir grįžtame prie to paties, kaip ir kiekvieną vakarą – bandymo laimėti kauliukais.
07.31
Stykkisholmur nusiperkame šviežių bandelių ir traukiame dar vakaringiau.
Pirmas sustojimas – Kirkjufell kalnas ir Kirkjufellsfoss krioklys. Kalnas kaltinamas tuo, kad yra dažniausiai fotografuojamas. Gal ir tiesa, gal ir ne, bet čia būti saulėtą dieną labai smagu ir jauku.
Atvykstame iki Hellissandur. Čia be pusnuogių vyrukų, žaidžiančių krepšinį, aptinkame ir nemažą gatvės meno galeriją po atviru dangumi. Pasifotkiname, papozuojame, padarome keletą „cover’ių“ vertų kadrų ir judame toliau. Nes veikti čia tikrai yra ką.
Kad ir pabraidžioti po ledinį vandenį Skardsvik pliaže. Kol Baubas miega mašinoje :]
Galų gale pasiekiame švyturį Svortuloft. Tai tampa artimiausiu tašku link Grenlandijos ar Šiaurės Amerikos. Nors apie tai turbūt net nepagalvojame. Juk svarbiausia nepamiršti Mindaugo, kuris švenčia gimtadienį, todėl čia visi užtraukiame „su gimimo dienaaaa“ ir duodam vaizdų tiesiai link Vilkokšnio ežero :]
Traukiame dar arčiau Reikjaviko. Pakeliui sustojame prie Gatklettur krantinės – pasigrožėti paukštidėmis ir pasiurbčioti sriubytės.
Vakaro tikslas – „auksinis ratas“. T.y. Almannagja su Thingvellir….
… vadovėlinis Geysir ir….
…Gullfoss krioklys. Laiko užtenka viskam, nes saulė čia beveik nenusileidžia ir galima nuolat judėti po turistines vietas. Na gal tik su maistu bėda – niekas nelaukia tokių aktyvių turistų vidury nakties….
08.01
Nakvynė įvyksta Reikjavike. Sostinei skirti dėmesio norisi, bet nesigauna – gražioji katedra neįsileido į vidų dėl joje vykstančių mišių. Nenori, tai ir nereikia :] Yra kas vilioja dar daugiau, nei eilinė ypatingoji unikalioji bažnyčia :]
Tai šviežiai veikiantis ugnikalnis, dar prieš kelis mėnesius mėtęs lavas ugningos žemės. Fagradalsfjalio išsiveržimas prasidėjo kovo 19 d. Prieš tai Reikjavikas ir Reikjaneso pusiasalis kelias savaites išgyveno nuolatinius žemės drebėjimus, todėl šio išsiveržimo jau laukė, jis buvo neišvengiamas. Fagradalsfjalio ugnikalnis neveikė apie 6000 metų, o paskutinis panašus įvykis šiame pusiasalyje įvyko prieš 800 metų. Tad visiems čia normalu, kad laikas atėjo. Ta proga, be abejo, sugužėjo gausybė turistų. Mes tarp jų. Gaila, ugningos pragariškos žemės pamatyti nepavyko, bet alsavimas jaučiamas buvo. Mudu su Alwyda supratome, kad kai kitą kartą vėl vyksime į Islandiją, kelionę reikia paankstinti kelis mėnesius, nei išties norėtume keliauti. Prieš 11 metų atskridome po ugnikalnio Ejafjalajokul išsiveržimo, šį kartą – po Fagradalsfjall.
Po ugnikalnio ir malonaus pasivaikščiojimo šalia garuojančios lavos, pajudėjome link Blue Lagoon.
Be išankstinės rezervacijos nepatekom, tad pakeitėm planus ir mainais patraukėm link Gunnuhver viryklės…
…ir Reykjanesvíti švyturio. Puikus oras, saulėtas vaizdas, besitęsiantys juokeliai ir atsisveikinimo nuotaikos.
Viskas. Kelionė, kurioje atjaunėjome, kurioje pasikrovėme belekiek gerų emocijų, pažinome vienas kitą, pailsėjome nuo kasdienybės, pasibaigė.
Negrįžti į Islandiją negalima. Ji tokia nuostabi, kad net ir tais pačiais takais galima judėti reguliariai ir niekad nebus nuobodu. Ypač su tokia kompanija, su tokia nuotaika, kokią turėjome mes keturi. Islandija fantastiška. Kad ir kas ją kaip keistai bepavadintų :]
What do you think?