Ant Kuršių marių krašto [nr 395]
Susitarėme su Sigita ir Donatu Vakarų Lietuvoje susitikti. Ir susitikome. Pavyko ne iš karto, nes mes pajudėjome anksčiau nei jie, bet susitikome. O kol jie mus vijosi, mes užsukome į Vilkėnus dvaro apžiūrėti. Pavyko ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. O viduj apėmė ir džiugesys grožį radus, ir liūdesys, pamačius kiek išvogta, išgriauta ir išgadinta. Kad kur tiems kvailiams rankos nulūžtų….
Netoliese ir Švėkšna. Joje buvome lygiai prieš dešimt metų , bet pokyčiai minimalūs. Sinagoga patvarkyta, centrinė aikštė lyg ir atnaujinta, bet viskas taip pat, kaip ir atsimename. Švėkšnoje pagaliau susitikome ir su bičiuliais. Pasivaikščiojom po dvaro parką, apėjome ratuką ir patraukėme į nakvynės vietą.
Nakvynė – šalia Drevernos. Išėjome saulėlydžio pažiūrėti, gryno oro įkvėpti. Vaikai tinginukai, tai toli nenupėdinome.
Sekmadienio ryte pagaliau pasiekiame Drevernos uostą. Niekad čia nebūta, bet matosi akivaizdūs pokyčiai – daug naujos statybos, daug turizmo ir vandens promogų industrijos. Žmonėms, kuriems ne tik vandens reikia, bet ir vėjo :]
Tuo tarpu Svencelėje auganti architektūra akivaizdžiai skirta įsivaizduojamai prabangai. Nyderlandų įtaka jaučiama, bet poreikis užkalti kuo daugiau iš kuo mažiau pastebimas net ir ne profesionalui…
Laikas traukti atgal. Paskutinis sustojimas – Kisinių kaimo etnografinės kapinės. Jos mažos, senos ir labai gražios. Dauguma jų pagal seną paprotį – veidų į Rytus, o krikštas šalia kojų. Čia ir keletas asmenybių prigulė – Mažosios Lietuvos raštijos pradidininkas Johanas Ferdinandas Kelkis ir LDK didikas Antanas Gelgauda.
Čia mūsų keliai ir išsiskiria. Judame ta pačia kryptimi, bet ir savarankiškai.
What do you think?