Alwydadienis pagal Alw [nr 400]

By skrandis, 2022/02/14

Alwydos gimtadieniui vėl padovanota kelionė. Ir vėl ji vos neatsišaukė dėl Covid19. Danija ilgą laiką buvo visiškai užsidariusi ir sausio mėnesį atrodė, kad kelionę teks ir vėl atidėti, kaip teko prieš dvejus metus atidėti dovanotą kelionę į Atėnus. Stebėjom, laukėm ir galų gale prieš pat vasario mėnesį Danija atsivėrė tiek, kad atšaukė ne tik draudimus eiti į muziejus ar renginius, bet net ir kaukės uždarose erdvėse tapo neprivalomos. Ką gi, dėl to tik smagiau. Galimybė kvėpuoti grynu vėjuotu jūros oru tik padidino dovanos vertę, ypač kai mudu per tas kelias dienas nupėdinome apie 90 000 žingsnių. Plaučiai tikrai mums padėkojo. Ir širdys, ir raumenys, ir smegenys.

Ką gi, vasario 11 d. 7 ryto skrydis ir mes jau 7:20 nusileidžiame Kopenghagos oro uoste. Traukiniu iki miesto centro ir tada iki viešbučio.

Viešbutis turėtų mus priimti tik nuo 14:00, bet suteikia kambarį net ir tokiems ankstukams kaip mes. Pasidedame daiktus ir iškart patraukiame lankyti sužymėtus taškus. Beje, viešbutis labai fainas. Netoli centro, patogioj vietoj viešuoju transportu, pavadinimu „Avenue hotel by Brochner hotels“. Kambarys paprastas, bet pusryčiai…. Šalia įvairiausių ekologinių produktų, mėsyčių, duonyčių ir malonaus patarnavimo galimybė dieną pradėti su… proseco taure! arba keliomis! :] Ir taip kasryt. O dar ir dienos metu per Happy Hour bet kuriame jų tinklo viešbutyje galima pasivaišinti dar viena taure burbuliukų :] Tikras gimtadieninis viešbutis.

Išeiname. Per keistas Assistens kapines, kurios lyg ir apleistos, lyg ir tvarkingos, lyg ir senos, bet vis dar naudojamos, pajudame link Grundtvig bažnyčios. Beje, kapinėse atgulęs garsusis pasakorius Hans Christian Andersen.

Einame, dairomės ir stebimes architektūra, kuri Kopenhagoje turi labai ryškų stilių – gausybė erkerių, daug aukštų, daug žaidimo linijomis ir viskas labai žmogiško mastelio. Tiek senoji architektūra, tiek modernioji.

Pakeliui link bažnyčios praeiname per garsų viešojo meno, dizaino ir landšafto objektą – Superkilen parką. Gal jau kiek nuvargęs, kiek nunaudotas, bet vis dar toks pats ekspresyvus ir dizainiškas. Net su savo tom sušiktom sovietinėm žvaigždėm.

Karts nuo karto pasimato gatvės menas ir didesni mural’ai. Daug dėmesio jiems neskiriame, nes ir taip yra ką pamatyti.

Patraukėm atgal link miesto centro. Vėl per kapines [Bispebjerg], kurios nelabai panašios į kapines. Jų kampelyje įsitaisęs šokio centras Dansekapellet.

Aplankome dvi vietines galerijas „Nils Stærk“ [paroda „Betamax“] ir „Nicolai Walnner“ [paroda „Zeitgeist“] , kurios įsitaisiusios buvusioje automobilių taisykloje. Šalia vienas garažiukas vis dar veikia pagal paskirtį, o gretimas garažas jau pritaikytas dviem skirtingoms galerijoms.

Žemėlapyje pasižymėjęs bokštą ir apžvalgos aikštelę. Priėję suprantame, jog pastatas priklauso Kopenhagos universitetui. Jame įsitaisęs Sveikatos ir medicinos mokslų fakultetas. Vaikščiodami po universitetą, matydami tą laisvę, įdomias mokslo kryptis, nusprendžiame, kad savo merginoms galėsime leisti :] studijuoti ir čia [be jau sąraše esančių Amsterdamo ir Salamankos universitetų]. O vaizdas pro viršutinio aukšto langus – fantastiškas. Kad nepraleistume visos dienos šiame viename taške, tenka Alwydą nuo vaizdo atplėšti jėga :]

Praeiname pro labai mielą ir jaukų rajoniuką „Kartoffelrækkerne“. Kareivinių stiliumi užstatytas rajonas turi 480 namų, kuriuos 1873-1889 m. pastatė Darbininkų statybos draugija. Terasiniai namai buvo pastatyti iš karto po choleros epidemijos, siekiant suteikti darbininkams higienišką, tvarkingą ir nebrangų būstą. Visgi iki XX a. 9-ojo dešimtmečio „bulvių eilėse“ gyveno vidutiniškai po aštuonis suaugusius žmones viename būste, paprastai po dvi ar tris šeimas kiekviename aukšte. Tik 1974 m., uždarius Darbininkų gyvenamųjų namų asociaciją, kiekviename name liko gyventi vidutiniškai po 2,5 žmogaus.

Užeiname į simpatišką medinę galeriją „Den Frie Udstilling“. Šiuolaikinio meno centras „Den Frie“ yra reikšmingas Danijos meno istorijai ir dabartinei meno scenai. Pastatą 1898 m. Vesterporte pastatė menininkas, fotografas, keramikas ir architektas J. F. Willumsenas. Pastatas priklausė menininkų asociacijai „Den Frie Exhibition“, kurią 1891 m. įkūrė menininkai. Vėliau, 1893 m. „Den Frie Exhibition“ persikėlė prie rotušės aikštės, o architektas Thorvaldas Bindesbøllas suprojektavo naują medinį paviljoną. 1913 m. pastatas buvo išardytas ir perkeltas į dabartinę vietą.

Meno centre apžiūrėjome menininkei Anne Marie Carl-Nielsen skirtą parodą „Legacy“. Parodoje buvo gausybė skirtingų menininkų darbų, kurie skirtingomis priemonėmis perteikia danų skulptorės Anne Marie Carl-Nielsen (1863-1945 m.) kūrybą šių dienų kontekste.

Po parodos nueiname pažiūrėti garsiosios undinėlės. Deja, randame vargšelę gerokai pakrikusią :]
Ne, ne, išties garsiąją undinėlę mes jau matę, todėl aplankome Bjorn Norgaard sukurtą „Genetiškai modifikuotą undinėlę“.

Pasukame atgal link centro. Praiename pro fortą, kurį iki šiol vis dar naudoja Danijos kariuomenė.

Apsidairome po vietas, kuriose jau buvom prieš 11 metų.

Ir imamės dairytis po netikėtai atrastą Kopenhagos šviesų festivalį. Kad toks vyksta, sužinojome tik atvykę. Kad ir kiek domėjausi, kas gero vyksta Kopenhagoje, kokie koncertai galimi ar koks įdomesnis veiksmas, niekur nebuvau radęs info, kad čia rasime Šviesų festivalį. Na bet radom ir tuo paįvairinom savo šaltus vakarus.

Diena gavosi neįtikėtinai ilga ir gausi visko. Pražygiuota gausiai. Bet nuovargis malonus ir džiugus.

2022 02 12

Alwydos diena. Žiūrint į ją atrodo, jog 26 arba 28 ta diena :] Ypač, kai priima saulės vonią. O gal kai lengvai  apsvaigsta nuo viešbučio pusrytinių burbuliukų :]

Apžiūrime „Axel Towers“ , kuriuos suprojektavo Lene Tranberg ir architektų firma „Lundgaard & Tranberg Arkitekter“.

Pasiekiame Danijos architektūros centrą. Centras nustebina keliais dalykais. Visų pirma, jis pastate, kuriame taip pat yra sporto ir sveikatos centras, ofisynas. Nustebau, nes tikrai maniau, kad Danijos architektai ir architektūra turi daug daugiau papasakoti, nei šiame pastate jiems palikta erdvės. Kitas nustebinęs dalykas – ypatingas dėmesys vaikams. Gal taip sutapo, gal tokiu laiku atėjom, bet atrodė, kad 70 % dėmesio skiriama vaikams. Pozityvus dalykas, kai vaikus pratina prie kokybiškos architektūros ir kūrybos nuo mažens, bet man kaip archcentro lankytojui norėjosi daugiau architektūros ir mažiau žaidimo. Visgi paroda „A Space Saga“ atpirko tą „suvaikėjimą“, o nusileidus vamzdžiu nuo parodos „Living Better Lives“, gal net visai tas dėmesys vaikams ir uždirbo riebų pliusą :]

Šalia Architektūros centro stovi nauja Danijos karališkoji biblioteka. Ne visur leidžiama vaikščioti, bet pasidairyti galima. Ir verta.

Bevaikščiojant po Kopenhagos gatves akys užkliuvo už akmeninio grindinio. Prisiminėm Kauną, kur Kauno meras Matijošius su sau palankiais pridurkais visaip stengiasi visus įtikinti, kad prieinamumas ir seni akmenys niekaip nesueina. Taigis, nesueina, jei smegenys be fantazijos….

Užeiname į Kopenhagos šiuolaikinio meno centrą „Nikolaj“, kuris įsitaisęs bažnyčios viduje. Jame Ditte Ejlerskov parodoje „Oksitocino kultas“ tekstilė, tapyba, virtualioji realybė, skulptūra, 3D menas ir audiovizualinė instaliacija pasakoja apie amžiną kovą tarp hormonų oksitocino ir adrenalino.
p.s. Nesu gyvenime gulėjęs šalia TOKIŲ didžiulių krūtų.

Kitas sustojimas – galerija „GL Strand“. Čia įspūdinga per kelis aukštus įrengta Paryžiaus dizainerių dueto M/M (Paris) (Michaël Amzalag ir Mathias Augustyniak) paroda „M/MEDITATION IN COPENHAGEN“. Čia jie pristato savo 30 metų kūrybą, ypatingą dėmesį skirdami bendradarbiavimui su menininkais ir meno institucijomis. Parodoje taip pat eksponuojami keli visiškai nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai, paremti Kopenhagos miestovaizdžiu ir istorija.

Viršutiniame aukšte dar viena paroda – Danijos menininkės Amalie Jakobsen solo-ekspozicija „Cosmic Coastline“.

Kadangi netoliese, aplankom ir Raund Tower, kurį jau esam lankę prieš 11 metų. Ką jau padarysi, kad mums sunku neužlipti ant bokšto, jei tokia galimybė yra. Mėgstam mes žvelgti į visus iš aukšto, mėgstam…

Na ir pabaigai kaip ir vakar – Šviesos festivalis ir objektai, kurių vakar nesužiūrėjom.

2022 02 13

Rytas prasideda ne visai taip, kaip planuota. Per mano klaidą ateiname į ekskursiją po Kopenhagos operos pastatą valandą vėluodami. Kai išklausiau man duodamus velnius, nusprendžiame pamėginti patekti su kita grupe. Ir pavyksta. Ekskursija vyksta danų kalba, bet mums nė motais – įdomu tiesiog pasidairyti po tokio pastato užkulisius, atsisėsti tuščioje salėje, patekti ant scenos ar pasigrožėti dailiaisiais Olafuro Eliasson šviestuvais.

Tolstame nuo centro. Kitas mūsų taikinys – „Copenhagen Contemporary“. Meno centras įsitaisęs Refshaleøen rajone, buvusioje pramoninėje zonoje, kurioje 1872-1996 m. veikė novatoriška laivų statykla „Burmeister & Wain“, liaudiškai vadinama „B&W“. Anksčiau uždara visuomenei, dabar sala atsiveria ir suteikia gausybę naujų kultūrinių patirčių. Veikia stilingi restoranai, vyksta mugės ir festivaliai, atsidaro biurai ir įsigyvena žmonės.

Na o mes mėgaujamės CC paroda „Šviesa ir erdvė“ 5 000 m2 ploto parodų erdvėje, šįkart skirtoje amerikiečių meno judėjimui „Light and space“. Paroda įspūdinga – joje legendiniai James Turrell, Doug Wheeler, Helen Pashgian, Robert Irwin, Larry Bell, Bruce Nauman, Mary Corse, Anish Kapoor, Olafur Eliasson, Jeppe Hein.
Ypač gera paroda puikiai parengtoje aplinkoje. Pavydu ir sau [dėl galimybės pamatyti], ir centrui [dėl tokių galimybių rodyti].

Atskiro paminėjimo vertas James Turrell projektas Rodeno krateryje [JAV]. Mums tai buvo atradimas, nes tokius projektus paprastai vienur ar kitur kažkaip pavyksta užmatyti. O čia įkrito kaip bomba! Užgesusio ugnikalnio kūgyje Turrell sukūrė daugybę požeminių patalpų ir praėjimų, kruopščiai suorientuotų pagal dangaus reiškinius, leidžiančius tiesiogiai ir įvairiais prisilietimais pajusti Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. Nerealus projektas vis dar įgyvendinamas ir tikrai vertas mūsų apsilankymo :]

 

Na ir pabaigai nuėjome ant „CopenHill“. Jei kas šio projekto nėra matęs „ArchDaily“ ar kuriame kitame architektūros leidinyje, reiškia, visai nesidomi architektūra :]  „Copenhill“, dar žinomas kaip Amager Bakke ar  Amager Slope, yra šilumą ir elektros energiją iš atliekų gaminančią jėgainę ir pramogų paslaugas jungiantis turistinis objektas, matomas beveik iš visų Kopenhagos miesto vietų. Slidinėjimo trasa, laipiojimo siena, kavinė, apžvalgos aikštelė ir atliekų deginimas atrodo nesuderinama. Tik ne danams :]

Štai taip ir baigėsi Alwydos nioliktasis gimtadienis. Beslampinėdami po naktinį miestą dar pasidairėme pro langus, praėjom tiesiai per aplinkui ir skaniai pavalgėm burgerių eilinėje ekokavinėje. Kopenhaga mus apžavėjo. Brangi, šaltoka, be galo judri dviračiais, jaukaus mastelio ir labai faina. Telieka tik įsivaizduoti, kokia ji gyvybinga šiltuoju metų laiku. O gal ne įsivaizduoti, o susiplanuoti dar vieną vizitą….

…ar apsimesti, kad vėl penktadienis? :]