Suomi ir Helsinki [nr 402]
Helsinkis – niekad iki šiol neprisiliestas miestas. Ne tik miestas, bet ir šalis. O pasirodė dominantis ir įtraukiantis. Tiek dėl gerų skrydžių kainų, tiek dėl mastelio, tiek dėl lankomų objektų. Tad vos už 100 eurų nusiperkame šeimai lėktuvo bilietus, susimedžiojame apartamentus ir nusitaikome į dar vieną skandinavišką sostinę.
Helsinkis – Suomijos sostinė ir didžiausias šalies miestas, įsikūręs įlankos pakrantėje Tai svarbus uostas ir turizmo traukos centras, gana jaunas [istorija skaičiuojama nuo 1550 metų] miestas, dar jaunesnis kaip sostinė [nuo 1812 metų, kai Turku miestas neteko šio statuso]. Tad štai mes ir čia.
2022 04 22
Helsinkio oro uosto geležinkelio stotis, esanti labai giliai po žeme [45 metrai] pasitinka menu – panoraminiu dviejų dalių menininkės Aarne Jämsä kūriniu „Helman Heilahdus“. Pirminis Jämsä piešinys buvo atliktas spalvotu pieštuku, vėliau kompiuteriu pakeistas pagal naujus išmatavimus ir atspausdintas ant aliuminio lakštų. Galutinis rezultatas – apie 690 m2 ploto, 7 m aukščio darbas, kuris yra vienas didžiausių meno kūrinių Suomijoje. Nacionalinės Suomijos galerijos nuosavybė.
Atvykę į ankstyvą Helsinkį paliekame daiktus geležinkelio stotyje ir pajudame link šiuolaikinio meno centro „Kiasma“. Akys užkliūva už bibliotekos, bet ją paliekame ateičiai. Dabar „Kiasma“ ir jame esanti paroda ARS22, tyrinėjanti visuomenę ir alternatyvias pasaulio interpretacijas, kasdienius žmonių ir bendruomenių gyvenimus ir svajones. Pats pastatas apdengtas ir neatsiskleidžia, bet vidus jau kiek pagyvenęs, bet vis dar modernus. Paroda įtraukianti ir įdomi, momentais sėkmingai pralinksminanti ir vaikus.
Dairydamiesi po vietinę architektūrą, kuri gausi modernizmo/art deco pastatų, nupėdiname iki bažnyčios, pavadintos beveik lietuviškai – Temppeliaukio. Tai vienas garsiausių ir įdomiausių Suomijos religinių pastatų, veikiantis kaip liuteronų bažnyčia. Kasmet ją aplanko beveik milijonas lankytojų iš viso pasaulio. Be abejo, ne kovido metais. Projektas įgyvendintas 1961 m. architektų brolių Timo ir Tuomo Suomalainen, po laimėto architektūros konkurso. Jų projektą žiuri pripažino geriausiu dėl sugebėjimo maksimaliai išsaugoti uolas, suderinti aplinką ir parkavimosi vietas, sukurti viešą erdvę. Bažnyčios vidus iškastas ir įmontuotas į uolą, vidaus grindys gatvės lygyje, o 24 m skersmens stogą sudaro vario plokštėmis dengtas kupolas, sujungtas su natūralia uolos siena ir su 180 langų, įleidžiančių natūralią šviesą. Nuostabi vieta tikintiems gera architektūra.
Su miegančia Gabija ant rankų užeiname į Kampin kappeli. Nuostabi minimalistinė kolpyčia, kurioje sutikome daugiau darbuotojų nei lankytojų, t.y. pastarųjų išvis nesutikome, tad ramiai, tyliai ir maloniai pasimėgavome interjeru, šiluma ir tyla. Paprašyta viduje nefotografuoti, tad to ir nedarėme, bet žiniai – ji tokia pat miela, kaip ir iš išorės.
Koplyčią suprojektavo vietiniai Mikko Summanen, Niko Sirola ir Kimmo Lintula [„K2S Architects“]. Koplytėlė yra 11,5 m aukščio ir pastatyta iš trijų rūšių medienos. Išorinės koplyčios sienos eglinės [padengtos specialiu vašku, kuriam gaminti naudojamos nanotechnologijos], vidinės sienos iš alksnio, o koplyčios furnitūra ir vidinės durys – iš uosio.
Vis dar su miegančia Gabija ant rankų įsitaisome Lasipalatsinaukio aikštėje ant saulutės. Pailsėti ir pasimėgauti šiluma šalia stiklo rūmų, funkcionalistinio modernistinio pastato Lasipalatsi. Lasipalatsinaukio aikštė įrengta virš naujos meno galerijos „Amos Rex“. 2016 m. po Lasipalatsi aikšte nuspręsta pastatyti naują meno muziejų. 2018 m. rudenį atidarytas „Amos Rex“ su naujom požeminėm parodų erdvėm, o senasis 1936 m. pastatas Lasipalatsi, jame esantis kino teatras „Bio Rex“ ir gausi kavinių aikštė spindi kultūra ir gyvybingumu. Tuo tarpu „Amos Rex“ viduje superinėje parodoje „Subterranean“ tyrinėjama, kaip menininkai šimtmečiais vaizdavo po mūsų kojomis esančius pasaulius. Parodą sudaro 101 kūrinys, kuriuos sukūrė 62 menininkai, tarp jų ir lietuvė Roma Auškalnytė [šalia Louise Bourgeois ar Mariele Neudecker].
Gabija pabudusi, tad pėdiname po miestą ir žvalgomės į visas puses. Nueiname iki Sofiankatu, istorinės gatvės, pažiūrime į Helsinkio katedrą, pasigrožime modernistiniais, istorizmo ar kitokiais pastatais ir maunam ieškoti maisto. Nesinori vaikų nutampyti, tad ribojame savo žingsnius ir poreikius :]
2022 04 23
Helsinkis – UNESCO dizaino miestas. Kūrybiškas ir tuo besimėgaujantis. Čia nesunku pastebėti gausybę dizaino parduotuvių, versliukų, agentūrų ir visokių didesnių ar mažesnių dizaino ženklų.
Tad natūralu, kad vienas iš pagrindinių tiklsų – Helsinkio dizaino muziejus. Tad judame link jo, o pakeliui aplankome keletą galerijų. Viena jų – graži ir dailiai įrengta galerija „Helsinki Contemporary“. Joje – Ville Löppönen personalinė paroda „Five Space Helmets After Les Demoiselles d’Avignon“. Menininkas atsipiria nuo dviejų Pablo Picasso kubistinių šedevrų [Les Demoiselles d’Avignon (1907 m.) ir Guernica (1937 m.)] ir transformuoja viską per savo prizmę.
Pakeliui dar viena galerija – „„Hippolyte“. Randame neitin įdomią Monika Czyžyk ekspoziciją „Memory subtance juicing Barbie DNA with ancestral Purificayion in accelerating decelerating macabre“” ir daug labiau įtraukiančią „Pink Twins“ mozaikinį video „The Eternal“, kuriame klasikinis kinų sodas įsuka į spalvas ir detales.
Pagaliau pasiekiame Helsinkio dizaino muziejų. Iš pirmo žvilgsnio nedidukas pastatas nustebina. Lyg ir nelabai „tinkamas“ dizainui, lyg ir keistas apvalkalas dabartiniams dizainams, bet labai mielas, puikiai sudėliotas ir džiuginančiai gausus objektų muziejus. Laikas neprailgsta, tad išžiūrim viską, ką siūlo.
Šalia muziejaus parkelyje suvalgom po obuolį, „pasideginam“ ant saulės kojas ir traukiam toliau.
Judame link Suomijos fotografijos muziejaus. Pakeliui, Länsilinkki pastogėje užtinkame šio muziejaus lauko parodą „Cartes-de-visite“ – 1894-1920 m. atvirutes. Pačiame muziejuje randame „Pictorialism – the Dawn of Photographic Art“, kur supažindina su beveik pamirštu fotografijos meno stiliumi ir estetiniu piktorealistų judėjimu, įkvėpusiu XX a. pirmųjų dešimtmečių Suomijos fotografus.
Šalia – „Hellsinki Darkroom festival“ paroda, kurioje dėmesys skiriamas analoginės fotografijos galimybėms. Parodoje pristatoma vienuolika fotografų, kurie buvo atrinkti iš 394 pretendentų, atsiliepusių į atvirą festivalio kvietimą.
Suomijos fotografijos muziejus kiek tolėliau nuo miesto centro, tad mėgaujamės modernia architektūra, saulute, ledais ir „Hietalahden kauppahalli“ – buvusiu turgumi, kuriame dabar gausu įvairiausių pasaulio virtuvių užeigėlių. Pavalgome ir judame link viešbučio. Šį kartą Alwydos migdymo diena, tad aš išeinu pasivaikščio po vakarinį Helsinkį. Norėjosi pamatyti „Finlandia Hall“, bet ji išdidžiai pridengta statybiniais tentais, todėl pasigrožiu tik dalimi šio „hall’o“ ir Helsinkio biblioteka.
2022 04 24
Vizitas į pabaigą, tad mėgaujamės paskutiniais kultūriniais užėjimais.
„Taidehalli“ – Helsinkio Kunsthalle. Verta aplankyti jau vien dėl jos išskirtinės architektūros. Pastatas yra vienas geriausių Suomijos 1920 m. neoklasicizmo pavyzdžių, suprojektuotas Hilding Ekelund ir Jarl Eklund ir pastatytas 1928 m. Interjere pirmenybė teikiama funkcionalumui, o skulptūroms ir paveikslams skirtos atskiros patalpos. Mūsų apsilankymo metu čia – paroda „Spaces of Uncertainty“ apie erdvę ir erdviškumą. Parodoje – istoriniai, politiniai ir socialiniai požiūriai į erdvės kūrimo įtaką viskam, ką darome, kad ir kur būtume.
Pabaigai – išvaizdos ir turinio skanėstas Helsingin keskustakirjasto Oodi [Helsinkio biblioteka „Oodi“]. 2018 m. „ALA Architects“ pastatyta biblioteka tarsi laivas įplaukė į miestą, į jo gyvenimą ir kasdienybę. Naujoji biblioteka yra pačioje Helsinkio kultūros rajono širdyje, netoli daugelio garsių sostinės institucijų ir geležinkelio stoties, pilna aktyvių veiklų, demokratiškos laisvės ir kūrybos. Atvira skaitykla su knygomis čia užima tik trečdalį viso ploto. Čia rasite kavinių, restoranų, viešą balkoną, kino teatrą, garso ir vaizdo įrašų studijas ir kūrėjų erdves, ofisus trumpalaikei nuomai, žaidimų kambarius, 3D ir kitokius spausdinimo aparatus, skirtingo tipo skaityklas, vaikų erdves ar susitikimo kambarius.
Viršutiniame aukšte per visą pastatą – daugiau nei 100 metrų ilgio vieša erdvė, tinkama viskam [poilsiui, traukinio laukimui ar knygai].
Fantastiškas pastatas kūrybingame mieste – puikus kelionės paskutinis taškas, paliekantis atmintyje ypatingą Suomijos sostinės įvaizdį. Dar grįšime.
What do you think?