Dizaino miestai Prancūzijoje [nr 407]

By skrandis, 2022/06/25

Nuo 2015 metų Kaunas yra tarptautinio tinklo narys – UNESCO Kūrybinis [Dizaino] miestas. Ir tai įvyko dėl mano ir Alwydos pastangų,t.y. 2015 metais parašytos paraiškos, siekiant tapti tokiu miestu. Laisvu laiku, jau esant Liuksemburge, ši per labai trumpą laiką parašyta, suredaguota ir pataisyta paraiška buvo įvertinta teigiamai ir štai Kaunas šiame tinkle. Tada sekė ilgas laikas nieko neveikiant tame tinkle, tada atėjo etapas, kai imta kažką daryti, ir štai pagaliau jis vėl grįžo į mano rankas. Ta proga užvirė darbas, pokalbiai, virtualūs susitikimai ir kitokios veiklos, kurios 2022 metų spalio mėnesį virto viso Dizaino tinklo suvažiavimu Kaune.

Bet prieš tai buvo svarbus vizitas į Dizaino miestą Saint Etienne, kuriame vyko Dizaino festivalis ir Dizaino miestų susibėgimas. Tai buvo gera proga suprasti, kaip tai vyksta, kaip daroma, kas aktualu, kokio aukščio kartelė būtina, kad visi liktų patenkinti ir kad tinklo darbas vyktų produktyviai.

2022 06 21

Tad štai mudu ir Dizaino programos kolegės Lina su Donata atvykstame į Prancūziją. Atvykstame atskirai, bet dėl to paties. Mudu su Alwyda atvykimo dieną paskiriam Lyon’ui – miestui, kuris pasižymi kūrybiškumu ir šiuolaikiškais sprendimais. Esame jame buvę, žinom, kad verta pasitrinti jame ir pasimėgauti juo.

Atvykęs į Lyon pirmiausia pamatai oro uostą, suprojektuotą garsiojo ir nesunkiai atpažįstamo Santiago Calatrava’os.

Tada brangiai [17 eur asmeniui] per pusvalandį atvykome į Lyon geležinkelio stotį, kuri jau ne vienus metus tvarkoma, remontuojama ir perkuriama visa aplinka. Paliekame daiktus ir judame link Confluence rajono. Prapėdiname naują, bet gan įspūdingą prekybcentrį „Pandora“, šiek tiek brutalizmo [Auditorium-Orchestre National de Lyon], aukštą ir šiek tiek nupezusį bokštą su „Radisson Blu Hotel“.

Negali nepamatyti ar praleisti modernistinių pastatų, kurie čia išraiškingi ir labai verti dėmesio. Daugiau jų esu sumedžiojęs prieš keletą metų, kai Lyon lankiau su kolege Vilte.

Ir štai mes La Confluence rajone, kuris per pastaruosius 10 metų konvertuotas į nuostabų dizaino, architektūros, kultūros, verslo ir dar biesas žino ko kūrybinę erdvę. Čia kadaise veikė miesto didmeninės prekybos turgus, fabrikai, kalėjimai ir Rambaud uostas, kuris aprūpindavo miestą prekėmis, atgabenamomis upe. Uždarius industrinę veiklą, čia ėmė reikštis įžymūs tarptautinės reikšmės architektai, tokie kaip Christianas de Portzamparcas, Kengo Kuma ir Massimiliano Fuksas. Rajonas pasižymi pažangiais ekologiniais ir eksperimentiniais sprendimais, drąsia architektūra ir tvaria plėtra. Čia būti įdomu, smagu ir fotogeniška.

Rajonas turi ir keletą galingų kultūros objektų. Vienas jų – 90 metų sandėlys „La Sucriere“. Iš šio grupei „GL Events“ patikėto pastato 6 500 m² ploto 3 800 m² skirta renginių erdvėms, 1 700 m² menui ir kultūrai. Čia rengiamas Liono šiuolaikinio meno festivalis „Biennial Contemporary Art Festival“ (vienas didžiausių Europoje), o šį kartą radome labai stiprią ir kokybišką hiperrealistinio meno parodą „Hyperrealism. Ceci n’est pas un corps“. Joje pateikiama hiperrealizmo judėjimo apžvalga su 40 pasaulio menininkų skulptūrų. Kad hiperrealizmas labai kokybiškas, supratome vos įėję į parodą – atsistojus eilėje prie merginos pažiūrėti, ką ji mato pro skylę sienoje, po kurio laiko buvo susivokėm, kad laukiame be reikalo – ten stovi ne tikras žmogus, o skulptūra :]

Netoliese kitas kultūros objektas – keistos architektūros mokslo muziejus Musée des Confluences. Laikina paroda „Magic“ [apie raganas, ritualus, užkalbėjimus ir iliuzijas], „On the Trail of the Sioux“ [apie Šiaurės Amerikos čiabuvius], „Rare Birds“ [apie paukščius] ir nuolatinės apie gamtą, ekonomiką ir gyvenimą.

Pasigrožime vaizdais, praeinančiu lietumi ir judinames atgal link stoties. Tikslas traukti link Saint Etienne. Pakeliui pastebime keletą taktinio urbanizmo pavyzdžių.

Kelionė link Saint Etienne su nuotykiais – traukinys neatvyksta, kitas užsipildo sausakimšai ir tenka netrumpą kelionę prastovėti. Stovėti dėl ankstyvo skrydžio darosi nelengva, Alwyda lūžta stovėdama, o aš tuo tarpu budžiu, kad nepražiopsotume reikiamos stotelės.

Atvykstame į vietą. Pasidedame daiktus ir einame dairytis po miestą. Miestas ošia – vyksta koncertai, judesio pilna, restoranai ir kavinės pilnos. Nusėdam beveik pagrindinėje aikštėje ir mėgaujamės vakaru.

2022 06 22
Laikas kibti į darbus – susitinkame „Cite du Design“. Tarptautinis dizaino centras „Cite du Design“ yra gan jauna institucija, veikianti dizaino komunikacijos, mokslinių tyrimų ir švietimo srityje. Centras įsikūręs
istorinėje Nacionalinės ginklų manufaktūros teritorijoje. Istorinių pastatų ir erdvių renovacija, pritaikymas dizaino sektoriui suteikė naujas galimybės įvairioms veikloms – čia yra naujų renginių salių, skirtų parodoms ir renginiams, biblioteka, aukštojo mokslo institucijų, restoranų, biurų, laboratorijų, vaikų darželis ir tt.
„Cité du design“ veikia kaip visuomenės informavimo apie dizainą centras, vykdo mokymus ir mokslinius tyrimus, rengia dizaino bienalę ir seminarus. Dizaino centras taip pat teikia paslaugas vietos valdžios institucijoms ir įmonėms. Trumpai – pavyzdžiai įspūdingas centras.
O mes, kaip maži vaikai, viską gaudome akimis ir ausimis, stebime ir grožimės, pavydime ir fantazuojame…

Ir prisimename Kauną, kurio senamiestį „išlygina“ Kauno miesto valdžia, neturinti nei žinių, nei fantazijos.

Vakare išeiname kartu pavakarieniauti ir pasimėgauti aplinka.

2022 06 23
Diena prasideda susitikimu miesto rotušėje, kurioje pristatomas Saint Etienne projektas „Cite du Design 2025“. 60 milijonų eurų investicijų ne tik į pastatus ir grožį, bet ir į ateitį bei ekonomiką.
Ką gi, pasiklausom, einam į dar kelias ekskursijas, kur demonstruojamas „Cite du Design“ dalyvavimas miesto gyvenime, viešose erdvėse .

Kolegos eina pietauti, o mudu pasirenkame pažinti miestą dar giliau – apsilankome nacionaliniame dramos centre „La Comedie“. „Comédie de Saint-Étienne“ – teatro institucija, kurios veikla grindžiama tik kūrybos energija. Jame rengiami nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo sulaukę spektakliai. Čia veikia teatro bendruomenė – dirba profesionalūs kūrėjai, režisieriai ir aktoriai, vykdomi moksliniai tyrimai, veikia draugiško teatro idėja. Turėdami dvi erdves – Salle Jean Dasté (700 vietų) ir La Stéphanoise (300 vietų) – jie taip pat plėtoja ir išvažiuojamojo teatro politiką kaimo vietovėse. Čia taip pat yra viena iš trylikos dramos mokyklų, rengiančių ateities teatro menininkus, scenaristus, aktorius.

Vos išėję iš pastato, netikėtai užtikome Galerie Ceysson & Bénétière. Tiesą sakant, mus užtiko gausus lietus, mes pabandėm pasislėpti pastate, o čia radom kavinę ir… fantastišką Bernard Pages parodą „Mouvoir“. Negirdėto iki šiol menininko darbai nustebino paprastumu ir lengvumu, sukurtu paprastomis medžiagomis ir formomis. Viela, vamzdis, medis, pagalys, medžio šaknys – paprastos priemonės, bet puikiai randančios savo vietą, atramą, formą ir tvarką.

Lietui aprimus pasiekiame „Zénith“ – modernų scenos menų renginių pastatą, kuris šiame Prancūzijos Ronos-Alpių regione pirmasis. Projekto tikslas mesti iššūkį Lyon’ui, kuris buvo ilgą laiką monopolizavęs visus kultūrinius įvykius. Išskirtinė pastato stogo konstrukcija buvo sukurta atlikus išsamius aerodinaminius tyrimus – stogas „sugeria“ vėją ir veikia kaip energijos šaltinis, pastato vėsinimo priemonė. Auditorija suprojektuota taip, kad būtų labai lanksčiai pritaikoma pagal poreikius [nuo 1100 iki 7200 žiūrovų]. Pastatas pastatytas 2008 m., architektūra Foster and Partners.

Alwyda pajuda savais keliais, o aš grįžtu į UNESCO Dizaino miesto tinklo susitikimus. Čia mums pristato biblioteką, kurios dalis – medžiagų biblioteka. Fantastiškas reikalas dizaineriams, architektams, interjero kūrėjams. Inovatyvios, įvairios ir eksperimentinės medžiagos, kurių yra apie 5000 vienetų, pateikiamos pačiupinėti, susipažinti ir iškart informuojama apie gamintojus. Vėliau gyvas-virtualus susitikimas su kolegomis. Darbotvarkė, šiek tiek prancūziško bardakėlio ir pasiruošimas ateities susitikimui.

Laisvas laikas išnaudojamas tikslingai. Judame link stoties, gaudome traukinį ir važiuojame į mažą miestelį Firminy.

Miestelis Firminy mažas, akivaizdžiai provincialus, bet garsus dėl vieno vardo – Le Corbusier. Čia šis architektūros dievukas sukūrė ne vieną projektą ir suteikė miesteliui išskirtinės vertės. Dalį [tame tarpe ir Firminy] Le Corbusier darbų 2016 m. UNESCO pripažino „išskirtiniu indėliu į modernistinės architektūros judėjimą“, tad nepamatyti vos už 7 km esančių šedevrų būtų nuodėmė.

Per pastaruosius 160 metų Firminy gyventojų skaičius išaugo nuo 1 700 iki 26 000! Iki tol buvusių būstų nepakako, jie dažniausiai buvo perpildyti, nesvetingi ir prastai įrengti. 1953 m. pusę būstų sudarė tik vienas vienvietis kambarys, o kas antras neturėjo vandentiekio. Firminy meras Eugène Claudius-Petit norėjo pasiūlyti gyventojams modernias ir patogias gyvenimo sąlygas, todėl 1954 m. nusprendė atnaujinti miesto centrą ir pastatyti naują rajoną: Firminy-Vert („Žaliąjį Firminy“). Koncepcija buvo patikėta architektų ir urbanistų komandai: Charles Delfante, Marcel Roux, André Sive ir Jean Kling. Jie rėmėsi Le Corbusier principais sukurti naują aplinką, kurioje vyrautų saulė, erdvė ir žaluma. 1070 naujų šviesių ir erdvių butų, kuriuose įrengtas centrinis šildymas, tuo metu buvo labai populiarūs. Taip pat buvo pastatyti viešieji objektai: mokyklos, parduotuvės, sporto įrenginiai, šiluminė elektrinė. 1961 m. Firminy-Vert buvo apdovanotas Grand Prix d’Urbanisme, Prancūzijos apdovanojimu už urbanistinį planavimą, ir iki šiol saugomas kaip Site Patrimonial Remarquable. Pats Le Corbusier 1954 m. dirbo prie trijų objektų, siekdmas užbaigti/užpildyti šį naująjį kvartalą: Saint Piere bažnyčios, Maison de la Culture ir stadiono, taip pat gyvenamojo namo. Net ne „namo“, o „NAMO“.

Beje, šis kietuolis architektas yra šveicaras, vardu Charles-Edouard Jeanneret, o Le Corbusier yra jo kūrybinis pseudonimas. Pasirodo, vadinau jį visada pravarde, kaip kokį bičiulį :]

Grįžtam į Saint Etienne. Pasivaikštom, pavakarieniaujam ir vėl pasivaikštom.

2022 06 24
Rytas prasideda konferencija. Išklausęs gausias kalbas, susipažinęs su įvairiais projektais, traukiu susitikti su Alwyda ir važiuojam atgal į Lyon.

Lyonas pasitinka jau [ne]matytais modernistiniais pastatais.

Pėstute pro Parc de la Tête d’Or nusijudiname iki Musée d’art contemporain de Lyon. Tokiame gan keistame biurų pastate esantis muziejus dvelkteli 90-aisiais, bet kūrinių kolekcijos viduje beveik paslėpia tą „užsistovėjusią“ muziejinę architektūrą.
Pradžioje apžiūrime parodą „A Family Story, Collection(s) Robelin“”, kurioje pristatoma daugiau kaip 250 kūrinių, – kolekcija, kurią per pastaruosius penkiasdešimt metų sukaupė Anne-Marie and Marc Robelin ir jų šeima. Vėliau pažiūrėjome į tunisietį Thameur Mejri, vaikams skirtą, bet suaugusiems tinkamą „Little odyssée“ ir Pietų Afrikos kūrėjos Mary Sibande instaliaciją „The Red Ventriloquist“.

Grįždami link geležinkelio stoties dar pasivaikštome po šurmuliuojančios Lyon pirmąją apygardą. Užtinkame dar vieną puikią fotografijų parodą mažoje galerijoje. Ši Le Réverbère Gallery yra seniausia Prancūzijos foto galerija, o joje atrandame puikią parodą „KLEIN + L’ATELIER“. Sekasi, kartais :]

Ką gi, laikas traukti atgal link oro uosto. Ryt ryte ansktyvas skrydis.

Bet ir oro uoste mes veiklos turime – tikslas apžiūrėti Lyon-Saint Exupery oro uostą ir stotį, kurią suprojektavo nesunkiai atpažįstamas Santiago Calatrava. Objektas atidarytas 1994 m., kainavo labai daug, bet jis vertas kiekvieno išleisto franko :]
Puiki dizainiška vieta pabaigti dizainišką kelionę po dizainiškas vietas :]