Raatas per Eestiją [nr 410]

By skrandis, 2022/07/26

Buvo daug svarstymų, kur pasidėti vasaroje ir kur pakeliauti. Čekija, Ispanija, gal Lenkija, o gal…. Bet visos diskusijos baigėsi sprendimu vykti į Estiją. Mažai čiupinėta, mažai matyta, visada giriama kaip kažkuo geresnė nei Lietuva ar Latvija, tad… o ne taip ir toli.

2022 07 16

Ramiai pajudame link Estijos. Pasimokę iš praeitų metų, kad keliaujant vaikus reikia įvesti ramesniu tempu, palaipsniui, pirmiausiai nuvykome tik iki Latvijos, Jūrmalos. Vaikai buvo mums skolingi pasivaikščiojimą ir laiką šalia fantastiškai gražios medinės architektūros, tad juos tam paruošėm, nuteikėm ir už tinkamą elgesį apdovanojom t.y. skyrėm laiko maudynėm.

Jūrmalos, kaip ir apskritai Latvijos, o kaip vėliau paaiškėjo, ir Estijos, medinė architektūra akivaizdžiai lenkia Lietuvoje matytą ar užtiktą medinę architektūrą. Yra Kaune, Vilniuje, Druskininkuose ar Palangoj, bet kiekiu, įvairove ir tankumu Jūrmala stebina.

Istorinė Jūrmalos kurorto dalis, kurią sudaro XIX a. ir XX a. pradžioje statyti mediniai pastatai, daugiausia yra vasarnamiai, bet galima rasti ir fantastiškų restoranų ant kranto, geležinkelio stočių ar kitų viešų pastatų. Puošnūs ir išradingi raižiniai, išskirtiniai langų rėmai, fasadai, stogai ir bokšteliai – viskas skoninga, žaisminga ir taip jauku….

Šį kartą lankėmės Bulduri, rytinėje Jūrnalos dalyje. Ramu, ruzzkių mažai [mažiau], tvarkinga ir gražu. Ir jūra neapkrauta atostogaujančiais latviais ar vietos ruzzais, ar normaliais turistais. Iki jos nupėdinome kelis kartus – dienos metu išmaudyti vaikus ir vakare pasigrožėti saulėlydžiu. O jis labai tapybiškas/fotogeniškas gavosi.

2022 07 17
Ryte susirenkame šmutkes iš Jūrmalos ir traukiam link Tartu. Pakeliui sustojame Valmieroje, kuri liko neaplankyta per prieš kelis metus vykusį turą per Latviją. Šv.Simono bažnyčia, pilies likučiai ir Gaujos upės krantas – nelabai kas ypatingo iš Hanzos miesto, paminėto net 1323 metais. Tad ilgai neužsilaikome ir judame toliau.

Tartu miestas pamiltas kažkaip dar iki atvažiuojant į jį. Gal dėl to, kad kaip ir Kaunas, Tartu yra Europos kultūros sostinė [bus 2024 m.]. Gal dėl to, kad antras, kad universitetinis, kad mastelis artimas, kad gandas apie šį miestą geras…. Na, kažkas suveikia iš anksto, bet visa tai pasiteisina – antras pagal dydį Estijos miestas išties labai fainas ir mielas.

Tai pajuntame vos išėję iš apartamentų ir užsukę į tame pačiame kvartale esantį Aparaaditehas. Čia įsitaisę dizaino parduotuvės, visokios kūrybingos įmonės, erdvė pritaikyta kultūrai ir teisingam veiksmui. Menu alsuojanti vieta kažkada buvo [ne]slapta gamykla – sovietmečiu čia buvo gaminami neveikiantys skėčiai bei užtrauktukai [siekiant suklaidinti, imituoti veiklas], tačiau giliau, slaptai – šaldymo įranga, povandeninių laivų dalys. Klestėjimo laikotarpiu septintojo dešimtmečio viduryje gamykloje dirbo beveik 1500 žmonių, ji turėjo savo sveikatingumo centrą su sauna ir baseinu, valgyklą, savo dailininką. Kaip ten bebūtų, sovietinio šlamšto atsikratė ir nuo 2014 m. 14000 m2 ploto centras tapo kultūros fabriku.

Pasidarirę po gamyklą patraukiame į Karlova rajoną. Rajonas pilnas medinių namų, slaptų kiemų, jaukių kavinių ir gausios žalumos.Toks lyg ir Žaliakalnis, lyg ir Šančiai, lyg ir Vilijampolė…  Rajono istorija siekia XIX ir XX a., kai Karlovos dvaro žemėse pradėti statyti namai.

Patraukiame link senamiesčio. Nedidukas, bet tvarkingas. Nueiname pavalgyti į Tartu ginklų ir parako rūsį, kuriame šiuo metu veikia aludė ir vietinio maisto restoranas. Sočiai pavalgę užlipame ant Tomės kalvos. Čia pereiname Angelo ir Velnio tiltais, pasigrožime „kiaura“ Tartu Rivik bažnyčia ir galų gale pajudame atgal į apartamentus.

Beje, Karlova rajonas, kaip ir visas Tartu, pasižymi gatvės menu. Įvairus, pastebimas, bet neįkyrus jis čia.

2022 07 19
Žada įtartiną orą, tad pajudame į Estijos nacionalinį muziejų. O jis puikus. Ir kaip architektūrinis objektas, ir kaip muziejus su fantatiškomis ekspozicijomis.

2006 m. architektūriniame konkurse buvo pateiktos 108 idėjos, kaip ir kokį statyti naują muziejų. Atrinktas Dano Dorello, Linos Ghotmeh ir Tsuyoshi Tane projektas „Atminties laukas“, kuriame į statomą pastatą įtrauktas buvęs lėktuvų pakilimo takas, tarsi atsispiriant nuo sovietinio palikimo ir pakylant aukščiau jo. O viduje labai įvairi, iš pirmo žvilgsnio lyg ir chaotiška Estijos istorijos, kultūros, ekonomikos ir šiaip viso gyvenimo paroda. Ilgiau būnant pagaunamas pasakojimas, suprantamos detalės ir ekspozicija įtraukia ir suėda visą laiką.

Jau neminint puikios ir šiuolaikiškai įrengtos „Echo of the Urals“ – nuolatinės Estijos nacionalinio muziejaus parodos, kurioje galima susipažinti su finougrų tautų kultūra, kalbomis ir kilme. Parodoje taip pat trumpai pasakojama, kaip mažoms finougrų tautų grupėms sekasi šiandien. Gausybė eksponatų, žemėlapių, pasakų, žaidimų, animacijos – įtraukia tiek mus – suaugusius, tiek ir mūsų vaikus. Neprailgsta, nepabosta.

Grįžtame į apartamentus ir pralaukiam, kol praeis liūtis. O ji gausi ir greita. Pajudame link Tartu miesto centro – tikslas aplankyti mokslo centrą [labiau atrakcionų parką] AHHA. Mums jis pasirodo kiek per chaotiškas, ne tiek į mokslą orientuotas, kiek į pramogą ir vaikų užimtumą nukreiptas vaikų dienos centras.

Išeiname ir pajudame link miesto centro. Pro centrą patraukiame link kito medinio Tartu rajono.

Tartu rajonas Supilinn (sriubos miestelis) pasirodo kiek įmantresnis nei Karlova. Istorinis Tartu rajonas erdvesnis, lyg ir turtingesnis. Nors tas įspūdis turbūt apgaulingas, nes istorija to kaip ir nepatvirtina – rajonas visą laiką buvo mėgstamas neturtingų studentų, kurie atvykdavo iš kaimo vietovių studijuoti Tartu universitete. Tad klestėjo čia ne prabanga, o bohemiškas gyvenimas. Juokaujama, jog šio rajone šlovė gimė iš to, kad alkoholio čia buvo daugiau nei švaraus vandens :]

Sriubų miestelis kažkokiu būdu išgyveno karo meto nuniokojimą, kuris smarkiai smogė kitiems turtingesniems Tartu rajonams. Išgyvena jis ir lėtą gentrifikacijos procesą – rajonas tampa madingu gyvenamuoju rajonu, bet vis dar jaučiasi kaimo nuotaika ir atvirų vartų požiūris.

Traukiam atgal. Reikia ir maisto rasti, ir apartamentus pasiekti.

2022 07 20

Susirenkame šmutkes ir prieš išvažiuodami aplankome tame pačiame kvartale esantį Spaudos ir popieriaus meno centrą TYPA. Čia ne tik pamatome, bet ir pasigaminame popierių, atsispausdiname savo atvirutes, pajudiname spaudos ir spausdinimo mašinas, supjaustom knygą ir paglostom vietinį katiną :] Centro gidas, šiek tiek mokantis [atpažįstantis] lietuvių kalbą, mums parodo ir papasakoja daug visko, o mes laiką praleidžiam įdomiai ir turiningai.

Kaip ten bebūtų, laikas judėti toliau.

Mannikjarve – pelkė su smagiu mediniu taku. Viso nepraeiname, nes sustojame ties viduryje pelkių esančių 7 metrų mediniu bokštu. Šilta, gražu, ramu ir beveik jokio kito žmogaus. Na, tik mergina, įsitaisiusi ant takelio, kojas pamerkusi į pelkių akį ir ramiai skaitanti knygą. Kiek pavydu jai tos ramybės, bet susilaikome ir pelkėje jos amžiams nepaliekam… :]

Vakarop atvykstame į Vesus, mažą kurortinį kaimelį Suomijos įlankos pakrantėje. Picos, vaikų maudynės, supynės ir saulėlydis.

2022 07 21

Per žavius pajūrio pušynus pasiekiame Altja – tipišką pajūrio žvejų kaimą. Na, kaimu šios vietos vadinti nesigauna, nes čia vos keli namai, išsidėstę vienoje eilutėje, bet vaizdas gražus, vieta jauki, o ant akmenėlių gavosi visai nebloga undinėlių fotosesija.

Na ir kaipgi be maudynių, kad ir trumpų…

Hara povandeninių laivų bazė – apleista ir kartu prižiūrima sovietinė bazė, paverčiama nauju uosteliu mažiems laiviūkščiams. Hara povandeninių laivų bazę 1956-1958 m. pastatė ruzzijos kariuomenė ir naudojo ją iki 1991 m., kai pasitraukė iš Estijos. Nuo to laiko ši vieta nyko, situacija prastėjo, kol čia pradėjo veikti Hara sadama restoranas, kempingas, konferencijų salė ir pradėtos vystyti įvairios kitokios turistinės veiklos.

Atvykstame į Estijos sostinę Taliną. Vakaras ramus, apartamentuose. Turime dvi dienas sostinei, tad galima skirti laiko ir poilsiui bei nieko neveikimui.

2022 07 22
[Kartais taip nutinka, kad fotografija kažkur pasimeta. Nepersikelia, išsitrina, dingsta. Be abejo, viskas vyksta be mano kaltės. Savaime. Gal net priešiškai nusiteikusių jėgų dėka. Piktybybiškai. Tada tenka imtis priemonių, ieškoti foto prisiminimų ir kaip nors suktis iš padėties. Padeda soc.tinklai ir nuolatinis „insta dienoraščio“ pildymas. Tad štai kaip tik ši diena ir buvo tokia, kai mobilios fotografijos dingo, bet galėjau ištraukti iš „slaptos“ kišenės].

Penktadienis Taline. Pagal pirminį planą turėjome čia atsidurti anksčiau, bet teko jį keisti, nes numatytomis dienomis visame Taline buvo likę vos keletas viešbučių kambarių už tūkstantį eurų už naktį. Ilgai nesupratau, kaip taip gali būti, kol neėmiau ieškoti, kas čia per nacionalinė šventė, kad visi Taline apsigyvenę. Ogi Rammstein… Tad atvykstame tik ketvirtadienį, o išeiname „į miestą“ penktadienį.

Pirmiausiai nupėdiname iki kūrybinio miestelio Telliskivi. „Telliskivi Creative City“ įsitaisęs buvusioje geležinkelio gamykloje. Ilgą laiką erdvės buvo užimamos be tvarkos, procesas buvo paliktas savieigai, kol pradėtas rengti detalusis planas ir prie strategijos prisidėjo NT plėtotojai. Pramonei palikus patalpas, pietvakarinę teritorijos dalį užėmė kūrybinė bendruomenė „Telliskivi Loomelinnak“. Iš pradžių čia vyravo į skvoterių panaši tvarka ir mentalitetas. Šiaurrytinėje dalyje jau imamasi modernių architektūrinių sprendimų. Galų gale visa tai susijungia į kultūrinį ir kūrybinį hub’ą su mažom ir didžiom įstaigom, pavieniais ir grupiniais kūrėjais, o veikla apima tiek muziką, tiek kiną, tiek turgelius, tiek kūrybinius procesus. Trumpai rašant, tai tapo įdomiu ir patraukliu, turistus traukiančiu Talino laisvalaikio rajonu.

Juolab, kad čia užmatėm Fotografiska Tallinn su fantastiškai gera Frank Ockenfels paroda „Introspection“, kurioje superinė portretų ir koliažų dozė su Nirvana, David Bowie, David Lynch, Angelina Jolie, George Clooney, Natalie Portman ir kt. Tada apžiūrėjom kabliuojančią ir vaizdingą fotografės amerikietės Sarah Cooper ir austrės menininkės Nina Gorfer parodą „Between These Folded Walls, Utopia“, kurioje moterys gavusios antrą gyvenimo šansą atsako į klausimus, kuo būtų, ko griebtųsi, kur eitų… Ir pabaigai apžiūrime ironiškai pateiktą rimtą temą – moters ir vyro vaidmenų perdėliojimą Pixy Liao parodoje „Your Gaze Belongs To Me“.

Pasimėgaujame slackline ir patraukiame link senamiesčio. Jis žavus, fainas ir jaukus. Kažkada labai senai vaikystėje matytas, lyg per miglą atgaminamas. Pilies sienos, požemiai, gausybė gatvelių, seniausia veikianti vaistinė [nuo 1422 m.], kalvelės, panoramos ir jaukus ramus vasarojimas.

Nuo viduramžių patraukiame tiesiai link šiuolaikinio gyvenimo – į Rotermann kvartalą, kuris įsitaisęs šalia senamiesčio, miesto centro ir uosto. Čia pramonininkas Christian Abraom Rotermann 1829 m. įkūrė bendrovę „Rotermann Factories“, iš pradžių gaminusią statybines medžiagas. Netrukus čia jau veikė spirito varykla, maisto gamybos cechai ir galingiausias miesto malūnas. Sovietmečiu visas kvartalas beviltiškai sunyko, o 2001 m. teritorija buvo įtraukta į istorijos paminklų sąrašą ir buvo suplanuotas naujas architektūrinis ansamblis, sujungsiantis senąją ir naująją architektūrą. Projektai ir jų įgyvendinimas buvo tokie sėkmingi, kad „Rotermann“ tapo vienu ryškiausių miesto moderniosios architektūros žymeklių. Dabar čia veikia daugybė parduotuvių, kavinių, restoranų ir laisvalaikio praleidimo vietų.

2022 07 23
Šeštadienis. Pavažiuojame su mašina iki laivybos muziejaus „Lennusadam“. Pats muziejus netoli Talino centro, bet taupydami laiką ir tikėdamiesi lietaus, pasinaudojame savo mašina. Muziejuje eksponuojami laivai, karo artilerija ir povandeninis laivas, į kurį galima patekti. Muziejuje gan daug vaikams skirtų interaktyvių zonų, tad laikas muziejuje lekia greitai. Lauko ekspozicijai dėmesio tenka mažiau, bet istorinio ledlaužio „Suur Toll“ neignoruojam.

„Kai Art Centre“ galerija įsitaisiusi uosto sandėlyje „Kampai“. Čia naujai atgimstanti teritorija, jau pilna kultūrinio ir socialiai aktyvaus gyvenimo. „Kampai“ labiau pasižymi restoranu ir lauko kavine, bet antrame aukšte turi ir jau paminėtą meno centrą – galeriją su kino sale. Galerijoje šiuolaikinio meno paroda „ars viva 2022 – Agents of Perception“. Įvairiomis medijomis, per aibę abstrakčių, archetipinių, mitologinių ir siurrealistinių elementų esame kuratorių ir menininkų kviečiami pajusti emocinį intensyvumą, kolektyvinės sąmonės tarpininkų ir formuotojų svarbą ir vaidmenį, ir… bla bla bla… Trumpai – nepavyko. Erdvė patiko, paroda nelabai.

Kita vieta – keistame pastate savarankiškai įkurtas ir menininkų vadovaujamas Contemporary Art Museum of Estonia (EKKM). Estijos šiuolaikinio meno muziejuje [labiau galerijoje] – paroda „Greatest Hits“. Šeši kuratoriai, pakviesti EKKM kuratorės, pasirinko vieną meno kūrinį, prie kurio jie trokšta sugrįžti arba kuris šiuo metu jiems atrodo itin aktualus. Visai įdomus miksas gavosi, bet per daug video formatu grįstas.

Šalia – Tallinna Linnahall. 1980 m. Maskvos vasaros olimpinėms žaidynėms pastatytas centras įspūdingas net ir tokios varganos būklės. Ant kranto, su mažu keleiviniu uostu, 4 200 vietų sale, ledo čiuožykla ir kažkada veikusiomis kavinėmis šis centras turėjo tapti tikru sovietinės sąjungos simboliu, amžinu tarsi majų piramidė. Visgi nuo 2009 m. šis pastatas atviras visuomenei tik iš išorės.

Laikas ieškoti maisto. Nusprendžiame pėdinti iki šalia geležinkelio stoties gausaus valgyklų pasirinkimo. Ėjimas per Kalamaja rajoną neprailgsta. Tiek medinės architektūros nesitikėjau užmatyti šioje kelionėje. Ir dar tokios tvarkingos.

2022 07 24
Susipakuojame daiktus ir nuo ryto pajudame toliau. Artimiausias tikslas – Estijos liaudies buities muziejus, kitaip Estijos muziejus po atviru dangumi [Eesti Vabaõhumuuseum]. Estijos muziejus pristato visų Estijos regionų [Vakarų, Šiaurės, Pietų Estijos ir salų] tradicinę 17–20 amžiaus architektūrą. Kaip ir Lietuvos, šis suskirstytas kvartalais pagal regionus, didžiąją pastatų dalį sudaro gyvenamieji namai su autentiškais baldais ir buities reikmenimis bei ūkiniai pastatai, taip pat stovi bažnyčios, mokyklos, kalvės ir malūnai. Jaukus ir fainas muziejus, bet Rumšiškėse esantis – įspūdingesnis.

Vykstame apie 35 kilometrus į vakarus nuo Talino, link Laulasmaa pakrantės, kur Lääne-Harju parapijoje atidarytas nuostabus Estijos garsenybės kompozitoriaus Arvo Pärt centras. Centras veikia kaip fondas, atsakingas už Arvo Pärt asmeninio archyvo tvarkymą, infosklaidą, kompozitoriaus kūrybos populiarinimą. Centras nuostabus visomis prasmėmis – su puikiu, net vaikus įtraukusiu audiogidu, nuostabiomis istorijomis apie kompozitorių, fantastiška architektūra [studija „Nieto Sobejano Arquitectos“] ir tobulu apžvalgos bokštu. Verta apsilankyti, verta skirti laiko ir verta paminėti geruoju.

Bet laikas traukti žemėlapiu žemyn, link Lietuvos. Šios dienos galutinis sustojimas – Parnu. Mielas uostas, nedidukas, bet visai žavus senamiestis ir visai mielas miestelis. Gal kiek pavargęs, gal kiek pastrigęs, bet fainas. Turintis ilgiausią iki šiol matytą molą [šiaip jau ten jie du – vienas trumpesnis, kitas ilgesnis] – 2 km ilgio. 1869 m. iš akmenų įrengti molai įspūdingi – nedidukai, siauri ir esant didesnėms bangoms gan arti vandens. Bandėme eiti iki galo, bet buvo akivaizdu, kad su vaikais tai per sudėtinga. Gabijos šleptelėjimas ir triusikų sušlapinimas tik patvirtino, jog mums užteks ir kelių šimtų metrų į jūrą :]

2022 09 25
Pernakvojame Parnu jachtklube ir traukiame artyn namų. Patenkame vėl į Latviją, kur pakeliui pakrantė ir gausybė maudynių. Pirmiausiai sustojame prie Klintis kempingo, ties Veczemju klintis. Čia uolos, urvai, geologiniai dariniai, puošiantys daugiau nei 10 km jūros kranto. Ir, be abejo, – gausybė maudynių :]

Pajudame dar šiek tiek į priekį. Apsistojame keistoje sodyboje, vietovėje Skultė. Ir vėl maudynės saulėje, jūroje, ore…

2022 07 26

Laikas jau traukti namo, laukia ilgas ir ne pats mieliausias kelias nuo Rygos iki Kauno. Pasikrauname energijos visai šalia Rygos, Lilaste paplūdimyje. Ir sakom dėkui vasarai, Estijai ir Latvijai. Buvo faina pažinti šias šalis, bus faina grįžti į jas dar ir dar.