Į Europos kultūros sostinę [nr 255]
Paanalizavę Belgijos turizmo pasiūlymus supratome, kad toje šalyje dar yra visa gausybė įdomių, mums nematytų objektų, kultūros centrų ir lankytinų miestų. Todėl tinkamiausias sprendimas aplankyti artimiausiu metu Belgiją buvo šiame trumpame savaitgalyje besisvečiuojant Tomui. Pasirinkom gan konkrečią erdvę – aplink Charleroi esančius miestus ar objektus. Labiausiai traukė Mons miestas, kuris šiais metais yra vienas iš kultūringiausių miestų Europoje – jame visus šiuos metus vyksta didžiulė šventė “Europos kultūros sostinė”. Bet viskas iš eilės.
2015.08.08-09
Pirmas mūsų tikslas – šalia Charleroi esantis Fotografijos muziejus. Jis įtaisytas vienuolyne, užimant apie 6000 m2. Kolekcija nekukli – apie 80 tūkst. fotografijų, o 800 jų gali pamatyti nuolatinėje parodoje.
Laikinose parodose šiuo metu galima pamatyti labai puikią Stephan Vanfleteren parodą “Charleroi”. Puikios fotografijos, iškalbinga nuotaika ir graži ekspozicija. Fotografijos provokuoja manyti, kad tai gan sena kolekcija, tačiau žinant šio regiono skurdumą, pasitvirtina nerami mintis, kad visa tai – nesenai darytos foto.
Muziejaus koridoriuose apžiūrime foto technikos kolekciją. Ji mūsų labai nedomino, tad neužtrukome. Kitose laikinose parodose randame mažas ir neypatingai stiprias ekspozicijas. Labiau domina pačios ekspozicinės erdvės nei kas jose. Skiriame laiko ir nuolatinėms parodoms, kuriose visko daug ir labai svarbaus. Smagu pamatyti ir atgaminti žinias iš studijų, vėl prisiliesti prie meistrų.
Le Bois du Cazier kasykla – kita mūsų stotelė. Įeiti mums gaunasi nemokamai. Kodėl, paaiškėja šiek tiek vėliau. Kasykla ir visa industrinė erdvė maža, bet turbūt visos jos taip atrodys po garsiojo Volklingeno. Kai matai 1/20 to, ką teko matyti anksčiau, gal ir neturėtų stebinti toks vertinimas… Bet kasykla vis tiek įdomi. Joje randame 19-20 a. technikos ekspoziciją, stiklo parodą [pastaroji mums nepatiko, tad greit grįžome prie geležies industrijos]. Bevaikštant po aušinimo įrenginių patalpas supratome, kodėl ši diena lankytojams nemokama – būtent rugpjūčio 8 dieną (1956 m.) žuvo visa gausybė darbininkų, kai užsidegė kasykla… Memorialinė ekspozicija nuteikė nedžiugiai ir kasyklą palikome gan tylomis…
Nakvynei norėjome rasti viešbutį Mons mieste, tačiau dėl mažo pasirinkimo ir didžiulių kainų apsistojome Charleroi. Vieša nuomonė, kad tame mieste nėra ko turistauti, beveik teisinga. Miestas galėtų būti ir tikrai stengiasi būti gražus, tačiau to pasiekti reikės daug laiko ir pastangų – jis atrodo varganas, apleistas, purvinas ir nejaukus. Nors ir turi super gražių art-deco namų, gerai išdėstytą senamiestį. Matosi, kad miestas tikrai stengiasi, bet pastangų dar neužtenka.
Bois du Luc – dar viena kasykla šiame regione. Ji išskirtinė gelsvu miestuku, kurį specialiai pastatė kasyklos savininkas savo darbininkams. Kvartalai priminė Fredos miestelį – be didžiulės fantazijos ar įvairovės sudėlioti kotedžiniai namukai su nematomais nuo gatvės privačiais kiemais. Pasivaikščiojome, pafotkinome ir pasvarstę, ar aplankyti vietinę parodą (kuri įtraukta į Mons2015 programą), visgi pajudėjome link kito mūsų numatyto objekto – Le Roeulx pilies.
Le Roeulx pilis, kuri iki šiol yra privati ir priklauso Croy šeimai, visuomenei atidaroma retai. Pilyje gyvena princas su žmona ir su keliais darbuotojais. Didesnė pilies dalis nenaudojama dėl drėgmės ir brangaus išlaikymo. Kaip sakė mums parodos, į kurią atvykome, gidas, nuomos kaina vos apie 50 tūktst. eurų vienam renginiui… Pilis stovi ant nuo 11 a. esančių įtvirtinimų, tačiau apie pirmąjį pilies etapą žinoma mažai. Yra dar šiek tiek likučių 16 a., bet dabartinė pilis yra 18 a.
Pilyje atidaryta Mons2015 satelitinė paroda “Clouds“. Apie 30 menininkų, tokie kaip Jean Arp, René Magritte, Man Ray, Jaume Plensa, Robert Therrien, Michel François, skulptūromis, fotografijomis, instaliacijomis ir kitomis priemonėmis pasakoja savo jausmus ir mintis, susijusius su debesimis. Paroda pilies sode ir oranžerijoje lengva, smagi ir įvairi. Tokia, kaip ir tie drėgni objektai danguje.
Beje, su Europos kultūros sostinės reklama Belgijoje labai prastai. Vos pasiekę artimiausius Mons miesto kaimynus pamatėme vienur kitur reklamą, skelbiančią apie įvykį, reikšmingą šiam nedideliam, bet simpatiškam miestui. Kad pasijaustų įvažiuojant į Belgiją, ar riedant greitkeliu Liuksemburgas-Briuselis matytųsi reklama – nelabai…
Kaip ten bebūtų, Mons miestą ir mes aplenkėme. Jį pasilikome desertui. Tuo tarpu dabar nusitaikėme į Grand-Hornu, kur rodoma garsaus prancūzo skulptoriaus ir fotografo Christian Boltanski personalinė paroda. Ekspozicija užima daugiau nei 5000 kvadratinių metrų – joje atminties, atminimo, vaikystės, gyvenimo ir mirties tema nagrinėjama per drabužių, senų fotografijų, garso ir šviesos instaliacijas. Ekspozicija niūri, tamsi, paveiki, ir kartu puikiai išeksponuota. Viena stipriausių matytų vieno autoriaus parodų.
Grand-Hornu yra senas industrinis kompleksas-kasykla – įspūdingas industrijos revoliucijos objektas. Pastatytas 1810-1830 m. prancūzo Henri De Gorge, šis gyvenamųjų ir darbo erdvės kompleksas dėl pasirinktos struktūros, stiliaus yra ypatingas to laikmečio atspindys. Pastatytas neo-klasicistiniu stiliumi, Grand-Hornu komplekse yra dirbtuvės, biurai, administratoriaus rezidencija, darbininkų gyvenamieji namai. T.y. buvo. Dabar čia įspūdingas šiuolaikinio meno centras su puikiomis ekspozicinėmis erdvėmis.
Kitose erdvėse apžiūrėjome Fred Biesmans miniatiūrų parodą “instantaneous ceramics”, kurioje menininkas kuria futuristinius miestus, filmo “Mad-max” nuotaikos ir spalvų objektus. Inovacijų ir dizaino centrui priklausančiose patalpose – unikali galimybė pamatyti pirmą garsaus dizainerio Jasper Morrison retrospektyvą. Per 35 m. karjerą dizaineris pasauliui padovanojo išties daug gero ir kokybiško dizaino sprendimų, kurie iki šiol atrodo nepasenę ir tinkami. Paroda nedidelė, bet verta dėmesio ir didesnio įsižiūrėjimo į detales.
Galų gale patraukėme į Mons. Nė vienas mūsų nežinojo, kaip atrodo šis miestas, kuom jis gražus ar įdomus, bet Europos kultūros statusas lyg ir nuteikė laukti kažko malonaus. Mons nėra didelis miestas, turintis apie 90 tūkst. gyventojų. Tačiau jis gerokai skiriasi nuo kitų šios Belgijos pusės miestų – jis tvarkingas, švarus, neapleistas. Palyginus su Charleroi – kaip diena su naktimi.
Tik atvykusius į miestą mus pasitiko gausybė kultūrinių renginių reklamų ir sveikinimų atvykus į Europos kultūros sostinę. Ir išties, miestas visas spindėjo kultūra, pagarbia aplinka, jaukumu ir draugiškumu.
Miesto pagrindinė aikštė ošė nuo žmonių gausybės, motociklų gausmo, fontane krentančio vandens ir vaikų, norinčių sūpynėmis kurti muziką. Atrodė, kad viskas veikia, visi dalyvauja, visi stebi ar kažkaip kitaip yra EKS programos dalimi. Turizmo informacijos centre paėmėm renginių ir meno kūrinių planą ir pajudėjom ant kojų pasibastyti po miestą. Domino gatvės menas ir viešoje erdvėje esančios instaliacijos. Kažko bombinio neradome, tačiau gražių ar vizualiai kabinančių darbų būta. Gal norėjosi daugiau kontakto su vaikščiojančiu žiūrovu, kažkokio prisilietimo ir žaismingumo, bet… čia ne pageidavimų koncertas :]
Esant mieste nebuvo sunku pajust, kad žmonės įsitraukę į renginius ar programą. Tokių kaip mes, su žemėlapiais, buvo visa gausybė. Vieni kitus sutikdavome, mintyse pasisveikindavome ir toliau judėdavome miesto gatvėmis.
Visgi, viskas turi pabaigą. Arba tęsinį, kurio reikia palaukti. Tad šiam kartui mūsų smagi kultūrinė kelionė ėjo į pabaigą ir reikėjo grįžti į Liuksemburgą. Iki jo 230 km, bet kelias neprailgo. Tuo geriau, nes mes čia dar grįšime. Aplink dar daug visko esame nematę, o ir MonsEKS tęsis iki 2016 m…
What do you think?