“Savus paliekam” [nr 221]

By skrandis, 2013/12/08

Kaip ir kasmet, taip ir šią žiemą vėl susirinko Savų kompanija ir nusprenė patraukti link Pietų Lietuvos, apsilankyti gražiausioje Lazdijų rajono kaimo turizmo sodyboje. Pasiplanavome smagiai ir tingiai praleisti svaitgalį Dzūkijoje, pasimėgauti pirtim, smagiais plepalais ir nuostabia gamta.

Kaip tyčia sinoptikai žadėjo baisiausią savaitgalį visame gruodyje, bet mes puikiai žinojome, kad blogo oro nebūna. Pasitaiko tik bloga kompanija arba pagadintas oras. Šiuo atveju išvengėme abiejų dalykų, tad susirinkę pas Skomį, susidėliojome daiktus į tris mašinas ir šiaip ne taip išsikrapštę patraukėme iš Kauno  link minėtosios sodybos. Pirmasis tikrasis gausus sniegas mūsų neišgąsdino, judėjome lengvai ir jau apie 22 val. vakaro buvome visai netoli tikslo, kai du keturračiai iš trijų subyrėjo.

Nesikeikdami ramiai sumetėme visus svarbius daiktus (vyną, makaronus ir miltus) į vieną likusią dar važiuojančią mašinukę ir Rasai su vaikais palinkėjome gero kelio iki užsibrėžto tikslo. Tuo tarpu mes nusprendėme nelaukti jokios pagalbos ir iki sodybos judėti pėsčiomis. Skomis, Baubas, Marijus, Mindė, Aivaras, Vynis ir aš susirinkome iš sugedusių automobilių svarbius žygiui daiktus: vieną žibintuvėlį, šiek tiek aušinimo skysčio, automobilinę vaistinėlę, puodą (kurį planavo padovanoti sodybos šeimininkui Arūnui), virvę, savo kuprines su miegmaišiais, kilimėliais ir kitais būtinais daiktais.

Pasiskambinome Arūnui, kuris telefonu nupasakojo mūsų ėjimo kryptį. Tamsa, pūga, vieni kelyje. Įsijungėme gerą nuotaiką ir patraukėme nupasakota kryptimi. Nuo automobilių sugedimo vietos grįžome šiek tiek atgal link tilto, kurį buvome pravažiavę, tada pasukome į sniegu dengiamus laukus, vėliau į mišką. Susiradę upelį ėjome pasroviui. Keletas valandų klampojimo ir mes pasiekėm skardį, nuo kurio kitame krante net naktyje matėsi vienišas medis. Tas krantas mums ir buvo reikalingas. Kadangi naktį keltis per upę pasirodė pavojinga, čia pat nusprendėme įsitaisyti stovyklavietę ir likti visai nakčiai.

Kaip ir nujautė Mindė, pūga baigėsi ir apie 2 val. nakties dangus tapo giedras ir ramus. Išsiaiškinome kas atsakingas už kokius darbus ir netrukus vieni statė priedangas nuo kritulių, kiti tempė malkas, treti ėmėsi ugnies, o aš, kaip ir priklauso, iš visokio prigriebto maisto ėmiau ruošti vakarienę [buljončiką]. Procesas užsitęsė, ne visi sulaukė vakarienės, apie 5 val. nakties jau dauguma mūsų buvo miegmaišiuose ir sapnuose.

Ryte paaiškėjo, kad perbristi upę išties pavojinga, tad ją reiks įveikti virve. Buvo smagu pripažinti, kad pasielgėme protingai paėmę virvę su savimi. Ramiai pavalgėme, pasimėgavome gamta, lengvu snauduliu ir susikaupę žengėm link skardžio.

Netrukus traukdamiesi virvės viršumi beveik visi sėkmingai įveikėme kliūtį.

Nepasisekė mūsų jauniausiam žygeiviui – Vyniui. Jis krito, neteko sąmonės, patyrė sunkias traumas. Atgaivinti pavyko, tačiau eiti vyriokas nebegalėjo, tad teko organizuoti sužeistojo gabenimą, pasidaryti neštuvus. Klampojimas ir sužeistojo nešimas ant neštuvo tapo dar sudėtingesnis, nes mus vėl užklupo rimta pūga.

Pasisekė, nes ilgai nešti nereikėjo – radome paliktas baidares ir nusprendėme jomis pasinaudoti. Sužeistasis netikėtai atsigavo ir jau smagiai ėmėsi pats savimi rūpintis – savarankiškai sėdo į baidarę ir sėkmingai irklavo išvien su visais Savais.

Praplaukę apie 5 km Ančios upe, pagal nurodymus, kuriuos nusakė sodybos šeimininkas ir vietines apylinkes puikiai žinantis Arūnas, išlipome į krantą ties leduku užsitraukusia įlanka.

Čia ištraukėme baidares ir prisirišę virvėmis tempėme link sutarto taško, pakol ir vėl nesėkmingai žengtelėjo Vynis, kluptelėjo, krito ant žemės ir susižeidė akį. Puolė(me) į paniką, bet netrukus susikaupę suteikėme pirmąją pagalbą. Pasirūpinę sužeistuoju, vėl stojome ant kojų ir netrukus pasiekėme sutartą vietą, kur gerasis sodybos šeiminkas pasitiko mus.

Nesėkmės tuom nesibaigė – vėl bėdos su mašina. Šįkart pasmigo į sniegą, tadą ir į smėlį. Šiek tiek paprakaitavę visgi ištraukėme ratus, susėdome į mašinas (kartu su Arūnu atvyko ir jo kaimynas) ir patogiai įsitaisę patraukėme link sodybos.

Čia mūsų laukė alaus butelaitis, saldus trumpas miegas, stebuklingas Vynio praregėjimas ir išgyjimas, pirtis su degančiais krupnikais, plepalai ir kiti gėriai.

Sekamdienį pavalgę, susitvarkę, atsiskaitę su geriausios sodybos šeimininku ir visumoje galingai pailsėję susėdom į mašinas ir išvykom namo. Tradiciškai sustojome ant Balbieriškio atodangos ir čia Savus palikę sveikus ir gyvus, išsiskirstėme po mašinas ir kiekvienas savaip patraukėme namo.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.