GruodžiaSausiai menuose [rinkinukas]

By skrandis, 2014/01/04

Gruodžio ir Sausio mėnesių rinkinukas iš įvairiausių kultūrinių patyrimų.

2013 12 01. Rheinisches Landesmuseum Bonn – Reino regiono muziejus, vienas seniausių muziejų šalyje, 2003 metais atnaujintas. Muziejus turi labai turtingą Romos imperijos laikų ekspoziją, neandartaliečio griautukus, kaukolytes, keltų kultūros eksponatus, įvairaus amžiaus religinius kūrinius, skulptūras, vitražus, modernaus meno eksponatus, įvairaus laikmečio fotografijas ir ypatingą laikiną Albert Kahn 1913-1914 m. fotografijų parodą [kurios, kaip tyčia, fotografuoti neleido]. Tokios su nuotaika kokybiškos to laikmečio fotografijos rasti nėra labai lengva.
Muziejus, kuriame planavo praleisti valandą, mus užlaikė beveik trigubai ilgiau. Bet tikrai nesigailime. Šis muziejus vertas ir daugiau.

***

2013 12 01. Fields of the nephilim ir mes vėl Kiolne. Prieš keletą metelių dėl jų [na, ir dėl Laibach ir pan] važiavome į Amphi festivalį, dabar specialiai visą savaitgalį susiorganizavom taip, kad sekmadienio vakare turėtume antrą šansą gyvenime pamatyti tikrą gyvą legendą. Ir mums pavyko. Nors išankstinių bilietų neturėjome, nors eilė prie įėjimo buvo net labai ilga ir gausi ir klubo viduj buvo labai tiršta, o ir pats klubas tokiam nelabai patogiame ir jaukiame rajone… visgi vidun mes patekom ir nuo Fields’ų kūrybos kaifavome. Seniokai nepasikeitė, groja daug sunkiau nei albumuose, bet tiek pat kokybiškai ir tiek pat vežančiai. Nekeista, kad koncertas pasirodė per trumpas, nekeista, jog norėjosi dar daug įvairiausių gabalų, kad ir  Sumerland, nekeista, kad mielai pasiklausytume visko iš naujo. Fields’ai – vis dar mūsų muzika [nors tiesą sakant, publika gerokai vyresnė ir žiūrovų amžius sukasi apie 40-50 m.].

Fields’us apšildė Merciful Nuns. Juokingi tokie, palyginus su tais tikraisiais scenos vilkais.

***

2014 01 04. Kauno bienalė – vienas gražiausių, įspūdingiausių, įdomiausių meno ir kultūros renginių Kauno mieste ir Lietuvoje. Gal ir platesniame regione, bet už tokį plotą kalbėti negaliu, nes dėl meno blaškausi gan mažai. Bet grįžtant prie Bienalės, tai yra tai, dėl ko Kaunas tikrai gali didžiuotis. Puikus kuratorių darbas, puikūs autoriai, geras pateikimas ir įdomūs katalogai. Faini žiūrovai, artimi bičiuliai ir kolegos. Tai vieta, kurioje visada jauties savu.

Ypatinga pagarba MKČ ir asmeniškai O.Daugeliui. Jūs esate pati didžiausia šio festivalio pažiba, jūsų menas subtiliai ir laisvai liejasi ant grindų, sienų ir visur kitur, kur tik akylas ir ypatingai profesionalus menotyrininkas gali pastebėt…

***

2014 01 10. Pirmasis iš eilinių vienišų pasikultūrinimų po Kalėdų Lietuvoje – Sasha Waltz šokio reginys pagal I. Stravinskio “Le Sacre du Printemps”. Keista, kad atmintis tokia įnoringa ir joje išlikęs tik bendras neabejotino profesionalumo ir kerinčio įtaigumo įspūdis. Vis dėlto gali būti, kad pabaigoje šokėjai išbėgo į sceną nusilenkti žiūrovų aplodismentams daugiausia kartų, kiek kada teko matyti.

***

2014 01 22. Štai dar viena atrakcija, į kurią papuoliau tik todėl, kad per ilgai užsisėdėjau darbe ;] Taip, bendradarbei pasiūlius, atsidūriau Filharmonijoje dainininkės iš Kinijos Vidinės Mongolijos Urnos Chahar-Tugchi ir lenkų world muzikos trio “Kroke” koncerte. Ėjau dorai nežinodama, kur ir ko, bet maloniabalsės vokalistės mongoliško dainavimo egzotika su žydiškais, balkaniškais ir rytietiškais prieskoniais pabarstytu įprastesniu worldu suderėjo visai smagiai ir maloniai.

***

2014 01 28. Šį mėnesį įprastinė duoklė graikų kinui neliko neatiduota. Šįkart tai – 2012 m. N. Kornilios filmas “11 susitikimų su savo tėvu” (11 Συναντήσεις με τον Πατέρα μου). Šiuolaikinis graikų kinas stulbinamai panašus š lietuvišką: lėtas veiksmas, ištęsti kadrai, trumpi mąslūs dialogai su ilgomis reikšmingomis pauzėmis ir visas dėmesys narciziškam ir depresyviam savęs ir kitų kankinimui. Šis filmas ne išimtis – ir jame veikėjai lėtai ir smulkmeniškai kankina vienas kitą. Visgi galiu nuoširdžiai pagirti filmo autorių – meninio įtaigumo tikslas pasiektas: iš kino išėjau tokios rūškanos nuotaikos, kad turbūt dar ir kitą rytą matėsi… :/

***

2014 01 30. Liukso Filharmonija eksperimentuoja su kviestiniais menininkais, o aš eksperimentuoju su ėjimu į tokius re(n)ginius, ir šįkart man netgi pavyko prisikalbinti kompaniją. Taigi afiša skelbia “4 Éléments – 4 Saisons (koncertas su choreografija)”, o Berlyno “Akademie für Alte Musik” atlieka Jean-Féry Rebel “Les Elemens” ir Antonio Vivaldi “Le quattro stagioni”. Bet ne šiaip sau atlieka – pirmoje – “Elementų” dalyje šoka kolumbietis šokėjas Gabrielis Galindezas Cruzas, o štai antroje – “Metų laikų” dalyje sujunda visas orkestras: grodami orkestro nariai vaikšto po sceną, lipa ant kopėčių, gula ant grindų, kėdėje su ratukais važinėja po sceną (ir, beje, išsiverčia…), dangstosi skarelėmis ir bando išlaikyti po obuolį ant galvos, o šokėjas suka ratus aplink pirmąjį orkestro smuiką Midori Seiler, apkaišo ją lapais, apiberia sniegu (butaforiniu, be abejo) ir netgi ima ją vartyti – tebegriežiančią. Stebint atrodo, kad muzikantams tikrai nelengva, bet pabaigoje jie šypsojosi – tik nežinia, ar nuoširdžiai, ar dėl to, kad šou galų gale baigėsi ;] Jei rimčiau, buvo tikrai įdomu ir neįprasta, bet galų gale taip ir likau nenusprendusi, ar ta atrakcija pridėjo kūriniams vertės ar, priešingai, juos pagadino…

***

2014 01 31. Antras panašios idėjos renginys per dvi dienas – šįkart prancūzai “Debussy Quartet” ir choreografo Yarono Lifschitzo darbas “Opus” su akrobatų trupe iš Australijos “Circa”. Kvarteto nariai visaip judėdami po sceną grojo D. Šostakovičiaus kvartetus, o 14 akrobatų meistriškai atliko įvairias figūras. Vėl įdomus ir patrauklus reginys ir vėl šmėsteli šioks toks jausmas, tarsi būtų bandoma neišmanėlį plebsą per cirką (šiuo atveju tikrąja žodžio prasme) privilioti prie elitinės muzikos. Prisipažįstu, kad klasikinės muzikos srityje (cirko, beje, taip pat) iš tiesų esu visiška neišmanėlė, o tokie eksperimentai man atrodo intriguojantys, bet kartais pamąstau apie galimybę apsigauti ar būti apgautai ;]