[ne]Pažįstamas Hesse regionas [nr 252]
Išvykti kažkur toliau norėjome jau kurį laiką, tačiau pasiryžti nebuvo lengva dėl pagausėjusios mūsų šeimos ir Medeinos požiūrio į šią laisvalaikio leidimo formą. Nežinojome nei kiek toli galime važiuoti, nei kaip dažnai sustoti, nei kada ilsėtis – viską pakeitė mažoji bendrakeleivė. Ne tai kad pakeitė, kiek atsirado papildomų sąlygų, su kuriomis mums teko kelionėje ir susipažinti :]
Hesse regionas sudomino Nationalpark Kellerwald-Edersee gamta ir aplink esančiais žaviais miestukais. Nacionalinis parkas yra apie 400 km nuo Liuksemburgo, tad nusprendėme išvažiuoti penktadienio pusiaudienyje ir su viena papildoma nakvyne pasiekti šalia parko esantį Bad Wildungen miestuką, nuo kurio ir planavome improvizuodami leisti savo laiką. Improvizacijoms ruoštis nuteikė oro prognozės, kurios kaip tyčia atrodė ne tokios malonios, kaip savaitę prieš ar savaitę po šios kelionės.
07.24.
Pirmiausiai aplankėme Weilburg miestuką, kuriame gyvena vos virš 10 tūkst gyventojų ir kuris ypatingas savo pilimi-dvaru. Nesinori prisiminti, bet šioje kelionėje daug kur nesisekė su parkingu. Šiame mieste įvažiavome į parkingą, iš kurio pasirodo išvažiuoti dėl vykstančio koncerto nebegalima. Šiek tiek nervingumą pakeitė naglumas ir atsitvėrę tvoras išvažiavome ir netrukus radome kitą parkingą. Mieste vyko didžiulis koncertas Sunrise avenue koncertas. Piliečiai su pledais, kėdutėmis traukė iš visų pusių. O pats miestas atrodė ramus ir gan tuščias.
Daug fachverkinių namų turintis, gražiai Lahn upės apsuptas Weilburg sužavėjo ne tik viduramžiška nuotaika, bet ir įspūdingais 16-18 a. rūmais, kuriuose gyveno Nassau-Weilburg kilmingieji, vėliau Liuksemburgo valdytojai. Puikus renesansinio stiliaus pavyzdys ir gražus miesto simbolis. Beje, miestas labai draugiškas liūtams, bet apie tai Alwydos facebook’e.
Nakvojome Limburg an der Lahn. Čia vėl pataikėme ant ženklų, neleidžiančių važiuoti į miesto centre esančius parkingus. Sukomės ratu, ieškojom, kur galima būtų palikti automobilį ilgiau nei 15 min, tada įjungėm fantaziją ir pramynėm draudžiamuosius ženklus. Pasirodė, kad labai teisingai ir padarėme – parkingas atviras, vietos daug, naudotis galima. Be to, jis vos 50 metrų nuo mūsų viešbučio. Viešbučio šeimininkė mus pasitiko su plačia šypsena – Limburge vyksta rimta šventė…. vyno. Lyg ir ankstoka nuiminėti derlių ir ragauti šių metų derliaus vyną, tad nusprendėme, kad tiesiog išvalo rūsius nuo seno vyno, kad atsirastų vietos naujam.
Limburgas labai gražus ir mielas miestas. Daug fachverko, įspūdinga architektūra, romaninė bažnyčia, siauros ir kreivos gatvelės, gausybė vyno ir picerijų. Septynis šimtmečius stovintys fachverkiniai namai ima nebestebinti… Oras puikus, bet oroprognozinininkai pasirodo esą teisūs – artėja griausmai, žaibai, gausus lietus. JApie 23:00 miestas užgesina šviesas, nukreiptas į įdomesnius pastatus, ir spec.efektus ima rodyti dangus. Vyno šventės dalyviai nepasiduoda ir toliau siaučia iki pat paryčių. Ryte dar pamėginame patekti į bažnyčios vidų, bet vyksta mišios ir prie durų stovintis apsauginis petras mūsų neįleidžia. Vėl ateina lietus, tad skubiai pasiekiame automobilį ir riedame savais keliais.
07.25
Wetzlar – Romos imperijos laikais buvo reikšmingas miestas, kuriame bazavosi imperijos aukščiausias teismas (vienas iš daugelio). Miestas pastebimas dėl fachverko ir įspūdingos, nebaigtos statyti katedros. Romaninė katedra patyrė daug pasikeitimų, gavusi visų amžių ženklų – tiek gotikos, tiek II pas. karo pasprogdinimų… Sprendžiant iš išstatytų stalų pagrindinėse aikštėse, Wetzlar irgi buvo susirūpinęs savo rūsiais vynui.
Marburg an del Lahn mus pasitiko gausiu lietumi, tačiau mes tą laiką išnaudojom mažosios pamaitinimui. Lietus kėsinosi į mus dar keletą kartų, bet kažkaip pavyko sėkmingai jo išvengti ir nebūti išplautam. Marburg miestas išsiskiria skirtingais lygiais ir atsiveriančiomis erdvėmis. Pakilę liftu į senamiestį, mes dar ne kartą lipom aukštyn, kol pasiekėm miesto viršūnę. Atrodė, kad štai ir ta aikštė, kuri yra pati pagrindinė, bet pasisuki ir matai, kad dar vieni laiptai, dar viena aukščiau esanti erdvė vilioja tave iš naujo. Įdomus ir gyvybingas miestas, su kreivais bažnyčių bokštais, įspūdinga katedra, viduramžiškomis gatvėmis ir didžiule pilimi.
Ilgai nesiblaškėme – viešbutyje turėjome pasirodyti iki 19:00. Dangus niaukstėsi ir matėsi, kad šiam vakarui gero oro tikėtis nėra ko. Spa centrais gausus Bad Wildungen pasitiko tuštuma. Miestas, turintis simpatišką nedidelį senamiestį, įspūdingus 20 a. pradžios viešbučius, neatrodė labai pasiruošęs svečiams – veikė vos pora padoresnių restoranų ar picerijų. Kitur arba kainos nuteikė nemaloniai, arba vokiški šlageriai.
07.26
Sekmadienis nusimatė be lietaus, tad kaip ir planavome, jį paskyrėme gamtai ir Nationalpark Kellerwald-Edersee pasivaikščiojimo takams. Kadangi Bad Wildungen turizmo informacijos centras nedirbo, teko ieškotis virtualių planų. Juos radom, pasiskaitėm ir pasižymėjom keletą mums atrodančių įdomiai. Sėdome į Clio ir dairydamiesi po apylinkes nuvažiavome link Bringhausen, kur mes nusižiūrėjome “Boružės” taką.
“Boružės” takas neilgas, apie 6 km. Lyg ir niekuom neypatingas, visas pilnas bukmdežių, pušų, stačių šlaitų ir gražių panoramų. Jautėmės lyg Liuksemburgo gamtoj, tik kad kalvos aukštesnės ir panoramos platesnės. Bet buvo miela ir jauku. Plaučiai pravėdinti, gamta pagerbta. Praėję taką, supratome, jog mažoka, tad apsisprendėme prasieiti dar vieną.
“Elnio” takas mus pasitiko išsigandusios stirnos šuoliais ir ilgu kopimu į kalną. Tako pagrindinis elementas – aukštai esantis vokiškas “kruonio” baseinas. Tik čia jie du. Vaizdai nuo jų atsiveria ypatingi. Nesunku suprast, kad esi ne kalnuose, o ant kalvų, bet toliai platūs ir labai gražūs. Miškingas nacionalinis parkas atsiveria visu gražumu – čia matosi ir dirbami laukai, ir tankūs miškai, ir didieji ežerai.
Dar beveik 7 km buvo kaip tik tai, ko reikėjo. Kojos lengvai aptingo, pilvai ėmė urgzt, tad improvizuotai pasitarę nusprendėme aplankyti dar vieną miestuką ir jame paieškoti ko nors valgomo.
Fritzlar nuo mudviejų pelnė riebų pliusą. Miestas ne tik labai gražus ir įdomus savo žvynuotais ir fachverkiniais namais, bet ir pasiutiškai skaniai mus pamaitinęs. Net paprašius paprastos bulvių košės Medeinai, gavome lėkštę su ne šiaip bulvių koše, bet su tikru meno kūriniu. Išties, nesimaivant, turime pripažinti, kad buvo labai skanu ir malonu pasėdėti pagrindinėje miesto aikštėje ir joje skaniai papietauti. Dar ir prisidėjo puikus oras, geri įspūdžiai po pasivaikščiojimo gamtoje ir paties miestuko gražūs, turtingi ir dvelkiantys istorija namai.
07.27
Kadangi diena nusimatė su lietumi, nusprendėme ją skirti šio regiono miestukams ir kitoms turistinėms įžymybėms. Kelionę pradėjome nuo miestelio Volkmarsen. Nedidukas, su gražia rotuše ir bažnyčia, jaukiomis gatvelėmis ir su tradiciniu fachverku. Lyg ir nieko ypatingo, bet tiesiog mielas miesteliukas.
Bad Arolsen gerokai išsiskiriantis iš visų apžiūrėtų miestų – jis pasižymi triaukščiais namais-dvarais ir dėmesio centre esančiais barokiniais Arolsen rūmais, kurie pastatyti per 15 metų [1713-1728]. Rūmai, nors ir barokiniai, gražūs ir tikrai malonūs akiai. Kas mums pasirodo gan retai. Į vidų neiname, nes planuose dar daug visko.
Korbach – dar vienas turtingesnių ir išvaizdesnių lankytų miestų šiame regione. Daugiau nei 1000 metų skaičiuojantis miestas turi 15 a. bažnyčias, 16 a. mokyklą, viduramžių sienas ir bokštus, keletą šiam regionui būdingų akmeninių pastatų [jie visur labai panašūs vieni į kitus] ir begalę fachverko. Jaukus, nedidukas ir fainas miestas.
Romaninio stiliaus Flechtdorf vienuolynas didžiulio įspūdžio nepadaro. Uždarytas, tvarkomas ir… esame matę ir įspūdingesnių.
Tuo tarpu Frankenberg – dar vienas lankytinas ir rekomendacijų vertas miestas. Nedidelis, bet turintis ką parodyti – dvi beveik identiško dydžio aikštes, kurias sujungia 10 bokštų turinti 16 a. rotušė [su turgumi po ja], 13 a. bažnyčia su vienuolynu, 13 amžiaus akmeninis namas [šiame regione tiesiog vadinamas “steinhaus”], 16 a. fachverko namus, 18 a. mergaičių mokyklą ir, kazbeko, Raganų bokštą. Eilinį kartą teko nemažai palaipioti, bet miestas tikrai vertas tų pastangų.
Tuo diena ir beveik baigėsi. Grįžę į Bad Wildungen dar planavome pasivaikščioti po jų garsųjį parką, bet tik papietavus mus užklupo beviltiškas lietus. O ir mažoji pakeleivė ėmė rodyti rimtesnius nuovargio ženklus. Ryt laukė kelionė atgal į Liuksemburgą, tad leidome sau eiti anksčiau ilsėtis.
07.28
Kelionė tiesiai namo – tikrai ne mums. Todėl patraukėme šiek tiek kitu keliu, kad galėtume aplankyti Alsfeld ir garsiąją Romos Imperijos laikų sieną [“Limes”].
Alsfeld – nuostabus miestas. Turintis lyg ir visko to paties, ką jau matėme, bet vis tiek labai žavus ir gražus. Išsiskiria jis gal tuo, kad ant daugelio fachverko namų kampų šie gyventojai puošia ne tik raižytomis kolonomis, bet ir veidukais, personažais ar gal istorinėmis personomis. Miestas vertas ilgesnio pasivaikščiojimo, tačiau mūsų laukė dar vienas sustojimas ir keli šimtai kilometrų iki namų.
Vokietija turi gausybę UNESCO objektų. Viena jų – 2005 metais į sąrašą įtraukta “Limes“, Romos imperijos siena, besitęsianti net Didžiojoje Britanijoje [ten įtraukė 1987 m.]. Mes atvykome iki Saalburg, kur ne tik yra išlikusi gynybinė siena, bet ir rasti forto likučiai. Čia nuo 2 a. maždaug 150 m. buvo apie 600 karių, kurie saugojo sieną tarp Romos Imperijos ir germanų genčių. Dabar čia atkurtas fortas su edukaciniais pavyzdžiais, kaip kas tuomet galėjo atrodyti, kokius ginklus turėjo ir kaip tie imperialistai gyveno.
Štai taip ir baigėsi mūsų pirmasis bandymas visai trijulei keliauti ilgesnį laiką ir didesnį atstumą. Pasirodo, kad Medeinai tai lyg ir tinkama. Mums pasirodė irgi tinkama. Iš kitos pusės, viskas keičiasi labai greitai ir nežinia, ar kitoje kelionėje tiks tai, kas jau buvo tikę, ar reikės taikytis prie naujų aplinkybių. Bet DK eyewitness travel knygos jau analizuojamos ir rudeniui planai dėliojami. Nusėdėti vietoj mums sunku…
What do you think?