Meno kolekcijos biuruose

By skrandis, 2016/09/25

Sekmadienis – puiki diena eiti į biurą. Dieną praleisti prie darbo stalų, prie kopijavimo aparatų ar posėdžių salėse.Ypač jei ši diena skirta renginiui “Private art Kirchberg” – Liuksemburgo miesto rajonui Kirchberg ir jame esantiems verslo biurams ar finansinėms įstaigoms, mėgstančioms dalį savo dėmesio skirti menui ir kūrybai.

“Private art Kirchberg” – iniciatyva, kurią inicijavo “Clearstream / Deutsche Börse” grupė ir kuri veikia jau 7 kartą per dešimt metų. Pirmą kartą suorganizuota 2006 metais, sėkmės istorija tęsiama 2007, 2008, 2010, 2012 ir 2014 . Būtent 2014 metais mes pirmą kartą ištaikėm progą sudalyvauti šiame renginyje ir mums jis padarė labai gerą įspūdį.

Visų pirma, labai džiugina, kad verslas ir institucijos skiria daug dėmesio menui. Antra, smagu, kai verslas ir institucijos įsigytų kūrinių neuždaro į spintas, o leidžia jiems kvėpuoti muziejuose, galerijose, darbuotojų kabinetuose arba tokiuose renginiuose kaip šis. Trečia – tai puiki proga pamatyti ne tik privačias kolekcijas, bet ir įeiti ten, kur paprastai praeivių nelaukia – dažnai apsiribojama foje ar konkrečiu kabinetu. Šiuo atveju, nors ir prižiūrimas apsaugos ir gidų, gauni teisę užlipti ten, kur gauna ne visi, įeiti ten, kur kitu atveju tavęs niekas nekvies.

Šiemet mes pasirinkom tuos objektus, kurių prieš du metus nebuvo arba nespėjome aplankyti. Visų pirma apsilankėme Deutsche Bank Luxembourg pastate. Kažkada kažkur jau rašiau, kad šis pastatas Kirchberge yra vienas labiausiai pasenusių, baisiausių. Bet kartą internete pamatęs šio pastato vidaus fotografijas supratau, kad ir architektūrai galioja frazė “nevertink žmogaus [kūrinio] pagal išvaizdą” :] Vokiečių architekto Gottfried Böhm 1991 m pabaigtas pastatas viduje išties kitoks nei išorėje. Čia jis erdvus ir net principingai visus kabinetus ar sales išstumdęs į šonus. Stiklinis stogas, ovalo formos centrinis foje ir daug smagių laiptų ir balkonėlių-koridorių. Jau vien užėjimas į vidų, pasivaikščiojimas visais aukštais buvo malonumas, o čia dar tuo pačiu ir meno daug mums parodė. Šiaip bankas garsėja tuo, kad jame visad kabo daug meno darbų, dažniausiai tapybos, todėl šį kartą bankas išskirtinai pristatė fotografijų kolekciją. Pamatėme daug, tiek tapybos, tiek fotografijų, tiek skulptūrų – Georg Baselitz, Sylvie Fleury, Günther Förg, Imi Knoebel, Markus Lüpertz, A.R. Penck, Klaus Rinke, Fernand Roda, Emil Schumacher, Katharina Sieverding, Michael Wesely, ir tt. Beje, kranelių fontaniukas turi ne tik meninę funkciją – gidė pasakojo, kad architektas šį objektą įtaisė specialiai tam, kad sukurti trukdžius gerai pastato akustikai sumažinti [banke juk nėra gerai žmonėms girdėt, kas vyksta kažkieno privačiuose pokalbiuose….]

Kita paroda viename iš gražiausių pastatų visame Liuksemburge – 2015 m. atidarytame Arendt & Medernach pastate. 160 metrų ilgio pastate [arch AKDV Architects de Marque], kuris dėl formų ir langų struktūros, dėl lenktų stiklų ir stilistikos mums labai primena Kauno tarpukario modernistinius pastatus. Ir aišku, dėl to jis mums tik dar gražesnis :]
O paroda ir kolekcija orientuota į šiuolaikinę fotografiją, kuri čia kokybiška ne tik įvairia atlikimo technika, stiliais, bet ir ekspozicija. Skiriam dešimt balų žmonėms, kurie tuos darbus sukūrė, dešimt balų tiems, kurie atrinko, ir dar vieną dešimtuką tiems, kurie eksponavo ir sutvarkė visą ekspozicinį plotą [pradedant nuo pieštukų spalvos, baigiant kėdžių atlošų spalva]. Dar dešimt balų skiriam pastato projektuotojui, kuris sumąstė [ar puikiai įgyvendino parėdymą] prie patalpų lempų jungiklio įtaisyti ir specialų jungiklį lempai, kuri apšviečia meno kūrinį. Gal kam čia ir biuras, bet mums čia buvo viena nuostabiausių galerijų.

Trečias objektas [BGL BNP Paribas bankas] meno kolekcijos nerodė. Šį kartą.
Nors sprendžiant iš prie senojo pastato esančio parkelio ir požiūrio į naujo pastato architektūros detales, šio banko vadovybė tikrai su menu draugauja. Bet meno kolekcija palauks, niekur nedings. Dabar svarbiausia patenkinti visuomenės smalsumą ir parodyti pastatą, kuris tik šiemet pastatytas ir dar net iki galo neišlaižytas. O dar svarbiau leisti žmonėms užlipti ten, kur tikrai antros progos gali ir negauti – ant pastato stogo, kuris yra 14-ame aukšte. Gal tai ir nėra aukštai, bet smagumą didina tai, kad dabar šis pastatas tarsi miesto vartų bokštas [pirmas didelis pastatas tik įvažiuojant į miestą nuo Vokietijos pusės], o aukštas jis maksimaliai – aukštesniu būti jam neleido dėl Liuksemburgo oro uosto saugumo apribojimų. Nors norėjo ir turbūt būtų lengvai išgalėjęs.

Na ir pakeliui link namų užsukame į UBS pastatą. Čia apžiūrime fotografijų kolekciją, kuri tėra maža detalė iš visos turimos kolekcijos [UBS kolekcijoje esti maždaug 900 po Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu kūrusių menininkų šiuolaikinės tapybos, fotografijų, skulptūrų darbų]. Paroda smagi, kai kurie darbai tikrai verti didesnio dėmesio, bet laikas spaudžia, renginys baigiasi, o sekmadienis, kaip ir kas ką kalbėtų ar rodytų, visgi ne ta diena, kai norisi trintis biure tarp darbo stalų… :]