Migracijos kelias į Lietuvą [nr 327]

By skrandis, 2017/09/24

Ketveri metai. Atskirai ir kartu. Mudu ir tada mudu plius viena. Laikas atėjo ir judam namo. Išvakarėse susitvarkėm visus reikalus, prisipūtėm pasiskolintą čiužinį ir tuščiame bute laukėm ryto. Jis atėjo vėsus. Tuščiuose namuose ne tik vizualiai vėsu buvo, bet ir išties jautėsi šaltis, einantis per grindis. Namai, pajutę mūsų išvykimą, atšalo mums ir tapome nebeįdomūs. Ryte sulaukėme šeimininkų, atidavėme raktus ir išvykome į Kauną. Antrą kartą [pirmas buvo toks].

2017-09-15

Išvykimas iš namų, kuriuose jautiesi gerai, nėra lengvas ir laukiamas įvykis. Net jei vyksti į namus, kuriuose jautiesi dar geriau. Jautiesi prarandąs galimybes, lengvesnio pasirinkimo galimumą, kažkokias perspektyvas, būdingas tik tai vietai. Bet kelionė, judėjimas padeda tai primiršti ir įsijausti į kitus, turistinei kelionei būdingus pojūčius. Tad Liuksemburgo-Vokietijos sieną kirtom dar gal su įvairiomis nerimo mintimis, bet netrukus Vokietijos miestuose jau įsisukom į smalsumus ir kelioninius nuotykius.

Sustojom pravažiavę 400 km, viename iš geriausiai išsaugotų Vokietijos miestų – Rothenburg ob der Tauber. Miestas, esantis Bavarijos krašte, yra vienas patraukliausių miestų turistams dėl įvairių priežasčių. Visų pirma – senamiestis gražus, nesugriautas, todėl ir neatstatytas. Antra – miestas įsirangęs ant kalvos šalia upės Tauber, nuo kurios atsiveria gražūs vaizdai į slėnius. Galų gale – jis pilnas turistams pritaikytų restoranėlių, viešbučių, užeigų ir šūdeliokų parduotuvių. Šalia XIII a. rotušė, XIV a. miesto tarybos taverna [Ratstrinkstube] ir t.t. ir pan. Žavus miestas, įtaisytas ant kalvos ir pridengiamas viduramžiškų sienų. Tiek vaikščiojant gatvelėmis, tiek slampinėjant ant sienų, tiek žvelgiant iš viršaus nuo rotušės bokšto.

Vykstame toliau. Kelionės planuose pasižymėję Dinkelsbuhl ir Memmingen, dėl laiko stokos esame priversti rinktis vieną iš jų ir judame link Memmingen. Jis arčiau viešbučio, jo aprašymai skamba visai įdomiai ir atrodė tinkamesnis maisto paieškai. Neapsirikome – miestas Memmingen nustebino. Atrodė gražiai sutvarkytas, jaukus ir dailus. Gal ir nėra kažkas tokio, bet viduramžiška nuotaika jaučiasi ne tik dėl 10 miesto vartų, gynybinių sienų, bet ir dėl gatvių struktūros, namų ir jaukių turistinių taškų. O ir pavalgėm skaniai, jaukiame tipiškai vokiškame restorane. Ir dar šiek tiek pasibastėme, nes skubėti nebuvo reikalo, o noro – pakankamai.

Beje, viešbutis daro įspūdį. Tikri rūmai. O gal pilis. O gal dvaras. Na, bet kuriuo atveju, jausmas gyventi/nakvoti tokioje vietoje yra labai geras.

 

2017-09-16

Oras nebe tas. Prognozės, kad gausime nesolidaus oro, ima virsti realybe. Kelionės eigoje suvokiame, kad visada gali būti blogiau, tačiau tas žinojimas oro nešildo ir tenka prisitaikyti prie situacijos.

Vykstame link Füssen. Čia vos nepastringame baisiame kamštyje, bet pasinaudoję gyva eismo transliacija maps.me aplikacijoje, laiku pasitraukiame nuo autostrados ir lengvai pasiekiame Füssen pasivaikščiojimo taką Baumkronenweg medžių viršūnėse. 2013 metais atvertas 480 metrų ilgio ir 20 metrų aukštyje esantis takas sujungia dvi šalis – Vokietiją ir Austriją. Smagiai siūbuoja, gražių vaizdų duoda ir gerai nuteikia. Dėkui tiems, kurie sumąstė griauti sienas tarp ES šalių. Pagarba jiems.

Pats Füssen nėra didelis, bet simpatiškas ir tradiciškai turistinis Bavarijos miestas. Populiarus, nes yra ant Vokietijos Romantiškojo kelio, netoli populiarių Neuschwanstein ir Hohenschwangau pilių, įsitaisęs Alpių pašonėje. Senamiestis atiduotas pėstiesiems, todėl gausus vaikščiotojų ir pirkėjų. Paslampinėjame ir mes. Neilgai, bet užtektinai.

Pravažiuojame Neuschwanstein pilį – viena garsiausių arba labiausiai nužiūrėtų pilių pasaulyje. Jei kas dar jos nematė, nueikite pirkti dėlionės ir tikrai bent vieną dėžę su šia pilimi rasite. Arba kokiose Disneilando multikuose, ar dar kur… O mes nusifotkiname pravažiuodami ir jaučiamės atsižymėję pakankamai :]

Nes tikrai yra vertesnių vaizdų. Kad ir tokių :]

Atvykstame į Garmisch-Partenkirchen. Čia mūsų tikslas paslampinėti, pasidairyti ir būtinai pavalgyti. Miestukas yra iš dviejų dalių ir turi du centrus. Mes pasirenkame Garmisch, o iki Partenkirchen nebenueiname. Miestas išgarsėjo 1936 m., kai jame vyko žiemos olimpiada. Dabar miestas garsus dėl slidinėjimo trasų, haikinimo takų ir artimos kaimynystės su aukščiausiu Vokietijos kalnu Zugspitze.

 

2017-09-17

Kaip ir vakar vakare, taip ir šį rytą pirmiausiai pasitikriname, ar verta keltis į pro viešbučio langą matomą, didžiausią Vokietijos Alpių kalną Zugspitze. Rezultatai nedžiugina, kalnas nenusiteikęs vizualiems malonumams…

Iš miesto Grainau vykstame į netoli Garmisch-Partenkirchen miesto esantį tarpeklį Partnachklamm. Arti jo privažiuoti draudžiama, tenka mašiną pasilikti šalia olimpinio stadiono ir pusvalandį pėdinti pėsčiomis. Su Medeinos tempais ir pazyzimais tai prailgsta, bet šiaip ne taip pasiekiame tikslą ir susimokėję vieną kitą eurą patenkame į taką tarpeklyje. O jis fantastiškai aukštas, siauras ir galingas. Vanduo teka visose pusėse – po kojomis, nuo uolų, ant galvų, per drabužius ir veidus – ir nesuprasi, lyja čia ar tiesiog aplink begalybė krioklių…

Pasitikriname informaciją internete – kalno viršūnė Zugspitze vis dar debesyse. Tenka pergalvoti savo planus ir nuspręsti, kur judėti toliau. Važiuojame iki kalnuose esančio ežero Eibsee. Aplink yra puikus ir gražus takas. Mes jo viso nebandom įveikti, bet trečdalį įveikiam tikrai. Gal net ir daugiau. Velniškai gražu. Pasiutiškai.

 

2017-09-18

Reikia judėti toliau. Kadangi aukščiausias kalnas Zugspitze  mūsų nepriėmė, patraukėme iki kitų aukštumų ir iki Alpspitze (2628 m) bei šalia esančio antro aukščiausiai pastatyto apžvalgos ir informacijos centro „teleskopo“ Bergwelt Karwendel . Šis kalnas gerokai draugiškesnis, bet ir čia pakilę gaunam sniego,  debesų dulksnos ir nepermatomo rūko. Kaip ten bebūtų, labai smagiai pasibastom taku ir pasimėtom sniego gniūžtėm, pafotkiname ir pabūname žiemoje.

Bet sniego gana, jo dar gausime nemažai tikroje žiemoje, o mes gis dar neatsidžiaugėme rudenine šiluma ir saule. Leidžiamės žemyn nuo kalno ir atvykstam iki netoli kalno esančio Mittenwald. Pasaulyje garsus dėl smuikų gaminimo, miestas patrauklus ir dėl puikios pozicijos kalnų mėgėjams. Paslampinėjame po ramias gatveles, pasidairome į dailiai apipieštų namų fasadus, apžiūrime beveik visas pagrindines gatves ir pajudame toliau.

Atvykstame į Grainau. Čia mūsų nakvynė.

2017-09-19

Oras visai suskysta ir mums tenka improvizuoti vengiant atvirų erdvių. Vykstame į kasyklą Salzbergwerk Berchtesgaden. Tik atvykę iki kasyklos ir pamatę reklaminį stendą suvokiame, jog būtent šią druską visą laiką naudojome gyvendami Liuksemburge. Pasijutome tarsi savo asmeninėje kasykloje :] Berchtesgaden kasykla šiemet švenčia 500 metų veiklos jubiliejų, tačiau informacija apie iškasamas druskas siekia net XII a. Ekskursija kasykloje parengta labai įdomiai ir tikrai neprailgsta. Ji tinkama tiek tinginukams, tiek smalsuoliams, tiek ieškantiems nuotykių. Ne tik įdomu, bet ir smagu – ir nusileidimas ant upštalių čiuožykla nuo vieno lygio iki kito, ir pasiplaukiojimas per popsovai apšviestą ežerą, ir pasivažinėjimas traukinuku, ir kitos detalės yra puikiai apgalvotos ir smagios tiek mažam, tiek didesniam. O druska, tarp kitko, labai gera. Ir išgaunama ne tradiciškai kasant ir skaldant, o tirpinant vandeniu gręžiniuose ir vėliau išsiurbiant bei džiovinant. Mums toks procesas atrodė gan netikėtas.

Išlindę iš kasyklos patenkame vėl į lietų. Esame numatę nuvykti iki ežero Konigssee, pasiplaukioti laivu ir kur nors pasivaikščioti. Pastarasis veiksmas dėl lietaus atkrito, bet pasiplaukiojimą pasidarėme. Velniškai gražus ežeras, labai jaukus pasiplaukiojimas ir fantastiška vieta būti ir nieko nemąstyti. 8 km ilgio, 1,2 km pločio ir 602 m virš jūros lygio esantis ežeras nėra labai gilus, vos 192 metrų :]. Tiesą sakant, šis ežeras ne tik giliausias Vokietijoje, bet ir švariausias. Ir nekeista, nes priėjimo prie ežero padaryta minimaliai, privačių valtelių neįleidžiama, žvejyba uždrausta, turistus plukdo tik elektra varomi laiveliai. Fantastiška vieta, kur galima ne tik pasiplaukioti jaukiais laiveliais, bet ir pasivaikščioti aplink ežerą esančiais takais. Deja, oras buvo bjaurus ir mes pasitenkinome St. Bartholomew vienuolyno apžiūrėjimu ir sriubos lėkšte vietinėje užeigoje.

Kad neskubėtume tiesiai į viešbutį, nusprendėm automobiliu apsukti vieną ratą aplink ežerą Hintersee. Debesyse ir prietemoj paskendęs ežeras atrodė labai paslaptingai ir įtraukiančiai, tačiau mašinoje saldžiai miegojo Medeina ir mums šiuo vaizdu daug mėgautis nesigavo – po mažosios miego reikia gi skubiai būti šalia maitinimo įstaigos :]

2017-09-20

Pusantro euro mokestis [vienam asmeniui] ir mes dar viename tarpeklyje – šį kartą Wimbachklamm Gorge – Berchtesgaden. Lyginant su pirmuoju Partnachklamm, šis ne toks erdvus, ne toks energingas, ne toks demoniškas. Bet ne ką mažiau gražus, ne ką mažiau suktas ir aistringas. Laikas praleistas tarpeklyje visada prabėga akimirksniu, o šis kartas nė kiek ne kitoks – buvo gaila apsisukti ir grįžti. Reikėjo, nes laukė ilgas kelias per Austriją iki Čekijos, bet vis tiek nesinorėjo niekur iš čia išeiti.

Ilgas kelias per Austriją ir mes įvažiuojame į Čekiją. Prisipažinsime, tik kirtę sieną pajuntame kultūrinį šoką ir berods pravažiuojant pro miestą Kaplice viduje sukirba stiprus savisaugos instinktas ir mašinos duris užsirakiname iš vidaus. Neminėsime to, kad kelio kokybė prasta, neminėsime to, kad viskas atrodo gerokai nugyventa, bet būtinai akcentuosiu, kad tik pravažiuojant pirmąjį Čekijos miestą tenka apžiūrėti baisiai nudergtas ir kažkokių apsileidėlių nugyventas gatves ir namus. Nejauku pasidarė labai. Ir pikta, labai pikta ant sovietų, kurie su savo komunizmas ir „gelbėjimais“ taip sušiko šalių augimą ir vystymąsi. #fucksoviets, nekitaip.

Padėtį ir nuotaiką taiso Český Krumlov. Renesansinės architektūros turtingas miestas sužavi nuo pirmų senamiesčio gatvelių. Pilis su joje gyvenančiomis meškomis, painios jaukios senamiesčio gatvės, turtingai dekoruoti fasadai, dailūs parkeliai ir visa gausybė restoranų, viešbučių ir klubų. Miestas yra įtrauktas į UNESCO sąrašus ir yra to vertas šimtu procentu.

Český Krumlov suklestėjo Rosenberg šeimos [XIII-XVII a. Bohemijos garsenybių] dėka, kai šie nusprendė mieste turėti savo pagrindinę rezidenciją. Rosenbergai ilgainiui tapo visos Pietų Bohemijos valdovais ir sužavėti Italijos renesansu ėmė kviestis meistrus kurti šį miestą. Miestą, pilną kultūros ir istorijos.

 

2017-09-21

Nauja diena ir mes judame per Čekiją rytų pusėn. Reikia paminėti, kad keliai šioje šalyje mums pasitaikė labai vidutiniški. Be abejo, daug kur tvarko, bet nuo to mums nebuvo lengviau, nes daug kur keliai buvo uždaryti ir teko ne kartą ieškoti pravažiavimų iki norimų miestų. O kad kai kurie keliai mokami, susipratome vos ne per vėlai :)

Atvykome į Slavonice, dar vieną renesansinį miestuką. Tris tūkstančiųs gyventojų turintis Slavonice ypatingas savo centrine aikšte ir fasadų puošyba. Bevaikščiojant ir besigrožint tenka apgailestauti, kad toks žavus miestas taip sunkiai tvarkosi. Veiksmas lyg ir matosi, tačiau akivaizdu, kad prie dėmesio [finansinio, turistinio ar pan] jis nėra pratęs – miestas varganai atrodantis, vaikščiojančių žmonių ne daug, verslas lokalus ir provincialus….

Atvykstame į Telč, vos keliais tūkstančiais gyventojų daugiau turintį miestą, tačiau labai panašų į Slavonice. Jame aikštė, nors taip pat trikampio formos, bet didesnė, namai šiek tiek mandresni, puošyba įvairesnė, o tvarka didesnė ir labiau pritaikyta grožį mėgstančioms akims. Mieste stovi romantiška pilis, senamiestį saugo gynybinė siena ir fasadai dailiai sutvarkyti. Miestas įtrauktas į UNESCO sąrašą ir tai mūsų nestebina.

Laikas į Brno. Antras pagal dydį Čekijos miestas pasitinka gausybe žmonių. Veiksmas sukasi visose gatvėse ir jaučiasi, kad čia daug jaunimo, daug judesio, bohemiškos nuotaikos ir veiklos. Pradedame tyrinėti miestą ir suvokiame, kad nors jame yra nemažai įspūdingų turistinių objektų, šis miestas nėra nei labai architektūriškai įvairus, nei įdomus, nei labai išsiskiriantis.

 

2017-09-22

Išvakarėse Brno apžiūrėtas, bet kiekvienam kauniečiui būtina pamatyti dar vieną dalyką šiame mieste – modernizmo pionieriaus Ludwig Mies van der Rohe šedevrą – Villa Tugendhat. 3 aukštų moderni vila žydų pramoninkų F. ir G. Tugendhatų šeimai pastatyta 1929 metais. 4 mėnesiai statybos, plieninio rėmo konstruktyvas, aiškios architektūrinės formos, tikslūs modernizmo ir funkcionalumo principai buvo įvertinti UNESCO.  Deja į vidų mes nepatekome. Net negalėjome įsivaizduoti, jog norint patekti į ekskursiją reikia registruotis 3-4 mėnesius iš anksto. Arba belieka tikėtis sėkmės ir patekti į kokią grupę kažkam atsisakius savo laiko. Na, mes savo kelionę ėmėm dėliotis vos prieš kelis mėnesius, tai ką jau ten kalbėti apie 3-4 mėn… Visgi kūrinį apžiūrėjome, į vilos pagalbines bei ūkines patalpas [kuriame kažkada buvo įrengta šeimininko fotografijos studija] patekome, pro stiklo sienas pasmalsavome. Ir pasidžiaugėme, kad gavome bent tiek :]

Judame toliau ir atvykstame prie Čekijos rytuose įsikūrusio industrinio Ostrava miesto. Čia geležies monstras – industrinio paveldo objektas, UNESCO sąrašo narys – Dolni Vitkovice kalnakasybos miestelis. Kažkas tokio pat didingo, kaip plieno gamykla Volklingen Hutte, tačiau kitaip tvarkoma ir kitaip naudojama. Dabar čia ne tik turizmo, istorijos ir industrijos objektas, bet ir didžiulių festivalių erdvė, mokslo ir technologijų centras. Veiklos čia daug, progų lankytis – taip pat. Ir mes čia dar tikrai grįšime, nes reikia ne tik po teritoriją paslampinėti [kaip buvo šį kartą], bet ir į Bolt bokštą užbėgti, kokį renginį pamatyti ar edukacinę programą paturėti.

Atvykstame į Lenkiją. Nakvynė numatyta dar viename UNESCO objekte – Cracow, – todėl pagal galimybes atvykstame šiek tiek anksčiau, kad dar turėtume laiko paslampinėti ir pasigrožėti šiuo fantastiškai gražiu miestu. Trečias pagal dydį Lenkijos miestas daugiau nei penkis šimtus metų buvo šios šalies sostine, o nuo 1846 m. iki 1918 m. – Krokuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine. Miestas vertas dėmesio, tiek dėl žymiosios Wawel pilies, tiek dėl vieno seniausių Vidurio Europos universitetų [Jogailos universitetas], tiek dėl 1498 metais gotikiniu stiliumi pastatytų gynybinių įtvirtinimų, tiek dėl centrinės miesto dalies, kuri sužavi ne tik architektūra [Turgaus aikšte, kuri laikoma didžiausia viduramžių aikšte visoje Europoje, muziejais, didikų rezidencijomis ar visa gausybe bažnyčių], bet ir šiame mieste verdančiu vakarietišku ir jaunatvišku gyvenimu. Vakare vaikščiojant čia visko matėsi net kiek per daug. Atrodė, jog šioje šalyje tiek visko negali būti. Bet buvo. Ir sužavėjo. Gaila tik, kad vakaras negalėjo būti labai ilgas, o rytas pasirodė dar trumpesnis….

 

2017-09-23

O rytas pasirodė labai trumpas, nes lietus užklupo be jokių prošvaisčių. Lietus, lietus, lietus, tad apsilankėme miesto gražiausioje bažnyčioje, dar šiek tiek pasidairėme keliose gatvėse ir nusipirkę lenkiško alaus [kuris daugeliu atveju pasirodė visai geras], patraukėme ten, kur lietus turizmui įtakos nedaro – į Veličkos druskos kasyklą.

Atvykstame iki Wieliczka druskos kasyklos ir nustembame – eilė didelė. Tikrai didelė. Na bet oras šūdinas, objektas UNESCO sąraše, tad ir mes kantriai atstovime savo eilę [anglakalbiams ji trumpesnė] , nusiperkame bilietus, pasižvalgome aplink, suvalgome po dešrą su bulkute ir šiaip ne taip sulaukiame savo eilės patekti į kasyklą. Leidžiamės žemyn į kasyklą pasiutiškai ilgai. Laiptai sukasi, sukasi, sukasi…. O ir nusileidus 64 metrus gilyn vaikščiojimo kilometražas tikrai nekuklus. Požemiuose praleidžiam virš trijų valandų, nusileidžiame dar giliau berods į135 metrų gylį, velniškai daug einame, prasilenkiame su visa gausybe lankytojų, pamatom požeminius ežerus, koplyčias su visa gausybe skulptūrų iš druskos, visokiausio dydžio erdvių, skirtų ekskursijoms ir pramogoms… Žodž, įspūdinga. Nedžiugina tik prasta lankytojų srautų vadyba, per ilgos ekskursijos ir bardakas išeinant iš kasyklos.

Vykstame iki Lublin. Užtrunkame ir nuvargstame, nes kelias iki Lublin toks tipinis lenkiškasis, siauras, per kaimus ir su sunkvežimiais. Pastarųjų gal ir nebuvo tiek daug, kiek buvo galima tikėtis, bet vis tiek nebuvo lengva judėti tamsoje. Gerai bent tai, kad bevažiuojant lietaus kliūdavo labai retai. Taigi atvykstame į Lublin jau vėlumoje. Miestas reikšmingas Lietuvai – 1569 m. čia buvo sudaryta garsioji unija, kuria sukurta bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė – Abiejų Tautų Respublika [Žečpospolita], bet istoriją ir lankytinas vietas šiek tiek atidedame. Dabar svarbiausia sočiai pavalgyti. Na o pavalgius galima ir pasidairyti. Miesto senamiestis pasirodo esąs labai fainas, nors ir apleistas. Nusprendžiame, kad laiko reikia skirti daugiau ir miestą pamatyti rytojaus šviesoje.

 

2017-09-24

Pietryčių Lenkijos miestas Lublin nėra itin gausiai lankomas turistų, nors šis miestas ir gražus, ir įdomus, pilnas nenulaižytų gatvelių ir smagių, studentiškų užeigų. Mieste yra simpatiška, gal kiek juokingos architektūros pilis. Nuo pilies tiltu pasiekiamas senamiestis, kuriame matomi ryškūs buvusios žydų bendruomenės ženklai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų Lubline buvo net 34 tūkst. – trečdalis miesto gyventojų. Miestas matė daug karų, gaisrų, keitėsi, kito, bet pastarieji įvykiai per II-ąjį pasaulinį karą buvo labai skausmingi – mieste buvo įkalinta 150 tūkst. žmonių (daugiausia žydų ir lenkų), 78 tūkst. iš jų buvo nužudyti. Pasitraukus vokiečiams, koncentracijos stovykloje karo belaisvius ir politinius kalinius kurį laiką laikė sovietų NKVD pajėgos. Ir dabar, einant miesto gatvėmis, tampa akivaizdu, kaip miestui sunkiai sekasi išsivaduoti iš viso to palikto mėšlo…

Tarp kitko, miesto naujamiesčio centre yra Lietuvos aikštė. Vienas svarbiausių jos akcentų – 1826 m. pastatytas obeliskas, skirtas 1569-ųjų Liublino unijai atminti. Čia pat Europos paveldo ženklo lentelė. O dar netoliese galima rasti ir 2001 m. pastatytą paminklą tarpukario Lenkijos vadovui, maršalui Juzefui Pilsudskiui atminti. Iš Lietuvos kilęs, vėliau Vilniaus kraštą nuo Lietuvos atplėšęs Lenkijos karvedys ir politikas įamžintas Lietuvos vardu pavadintoje aikštėje… Faini tie lenkai :]

Na ir sportiniu režimu judame link Lietuvos ir namų. Sustojome tik Bialystoke trumpam pailsėti nuo kelio ir kažką įsidėti į burną. Bialystok įsikūręs prie Bialos upės, jotvingių žemėse ir iki XVI amžiaus priklausė Trakų vaivadijai. Šiandien tai yra Palenkės vaivadijos centras. Miestas pasirodė nuobodus ir nelabai išskirtinis, bet tai gali būti klaidinga nuomonė, nes bastėmės ir laiko skyrėm minimaliai. Be abejo, yra įvairių bažnyčių, parkai ir rūmai, katedra ir rotušė, bet…. Gal tiesiog norėjosi kuo greičiau namo, todėl viskas ir neatrodė taip labai žavu.

Ir štai mes judame toliau. Kelias gana patogus, mažai pravažiuojamų kaimų, danga lygi, tik keliukas siauras ir greitis ne didesnis nei 90 km/h. Šalia pasienio patenkame į sunkvežimių masę, kuri nesilaiko jokių eismo taisyklių ir spaudžia kiekvieną tvarkingiau važiuojantį eismo dalyvį. Lipimas ant automobilio šiknos nelabai džiugina, bet atitolus nuo pasienio eismas išsilygina ir Kauną pasiekiame saugiai ir su šypsenom.

****

Štai taip ir baigėsi mūsų antroji kadencija Liuksemburge, smarkiai kitokia nei pirmoji, Turėjo būti metams, prabuvome ketverius. Turėjo būti vienas butas, išbandėme tris. Manėme sulauksiantys daug draugų, bet apsilankė retas. Išvažiavome dviese, grįžom trise :] O tai pakeitė viską. Ir kartu nieko. Nes mums kartu gera, kad ir kur bebūtume.
Tik Kaune geriau :]