Laisvė judėti laisvai – Malta [nr 330]

By skrandis, 2018/02/18

Iš pradžių, planuojant kelionę, laisvadienis per V16 atrodė kaip tiesiog dar viena valstybinė šventė, kurias švenčiame su malonumu ir pagarba, bet kasmet ir tradiciškai. Žodž, graži diena išeiti į miestą, švęsti, išdidžiai iškelti vėliavą arba kažkur išvažiuoti ir ką nors pamatyti. Mes, atsižvelgdami į artėjančius gyvenimo pokyčius, nusprendėme pakeliauti ir pasidairyt po pasaulį, o ne likti Kaune. Pasirinkome kryptį į Maltą, susiplanavome ir ėmėm laukti. Artėjant kelionei augo suvokimas, kad ši V16 nėra eilinė ir kad bus gaila ją praleisti ne Kaune. Lietuvos Valstybės atkūrimo minėjimai atrodė patrauklūs, džiugūs ir įvairūs. Norėjosi būti viso to dalimi ir mėgautis ta trispalve nuotaika. Iš kitos pusės, pasirinkimas jau buvo padarytas ir teliko sau įvardyti, jog nėra geresnio laisvės šventimo nei laisvai judant po pasaulį.

Ir štai vasario 11 dieną mes lėktuve link Maltos. Atvykstame vakare, prisiregistruojame viešbutyje ir laukiam rytojaus.

2018-02-12

Mes į Maltą atvykstame ir dėl dar vienos priežasties – jos sostinė Valeta 2018  metais paskelbta Europos kultūros sostine. Sunku pasakyti, kuo Europos Komisiją įtikino Valeta ir visa Malta, bet paprastą dieną atvykstančiam kultūros turistui ši Europos mastu svarbi šventė yra tikras nusivylimas. Labai mažai veiksmo, mažai kultūros, mažai Europos kultūros sostinės ženklų, rodančių, kad Europos kultūros ir meno sostinė yra čia ir dabar. Jei nežinotum, tai ir nepastebėtum.

Aptinkame tik vieną ryškesnį šventės ženklą – karnavalą, kuris šiame mieste tęsėsi kelias dienas. Maltiečių karnavalas yra viena seniausių Maltos švenčių, pradėta dar pačių Šv. Jono ordino riterių-vienuolių. Dabar ši popsovai marga ir ryški šventė atrodo kiek nejaukiai, nes pilna plastmasės, šūdinos muzikos, stiprių gėrimų, neaiškių personažų ir visokio pasaulietiško brudo. Bet pamatyti yra gerai – tada supranti, kiek archaikos mes esame išsaugoję ir kaip tai reikia vertinti.

Netrukus aplankome Valetos Nacionalinį archeologijos muziejų, kuris nors ir nedidelis ir nešiuolaikiško dizaino, visgi turtingas ir įdomus – jame galima rasti visą gausybę įspūdingų artefaktų, tokių kaip „mieganti ponia“, šventyklų puošybos objektai, simbolinių pimpalų kolekcija ar žavių ir seksualiai įsitaisiusių ponių vitrina. Dar galima rasti didžiulę pinigų kolekciją ir žavią, bet restauruojamą reprezentacinę salę.

Išėję iš muziejaus užbėgame į švento Jono katedrą – St John’s Co-Cathedral. Ji yra tikra baroko pažiba – už gan kuklaus ir paprasto fasado pasislėpęs aukso, puošybos ir visokio kitokio barokinio saldumo vaizdelis. Tiesą sakant, totalus barokas, bet gal dėl vientisumo, gal dėl išlaikyto vieno stiliaus ši katedra pasirodė visai graži. Ne ypatinga, bet graži ir miela. Beje, su labai žaviomis marmurinėmis grindimis :]

Galų gale debesys atsitraukė ir mūsų trijulė galėjo ramiai pasibastyti po Valetą. Čia atradome ne tik žaviai ant pusiasalio suformuotą miestelį, bet ir demokratijos pamokų Kauno miestui.

Gan varganas ir pietietiškai apleistas miestas, tarp kitko, po lietaus atrodė žavus. Siauros gatvės, įspūdingos gatvių daubos, beveik visur matoma jūra ir britiška kultūra susižiūrėjo puikiai. Buvo smagu bastytis, dairytis ir suvokti šios Maltos sostinės mastelį. O jis mažiukas.

Netruko ateiti ir vakaras. Stipraus vėjo genami lietaus debesys sukūrė žavią nuotaiką, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ta romantika mums kainavo sveikatą….

2018-02-13

Mes ir vėl keliamės per įlanką ir atvykstame į Valetą. Tolumoje esantys debesys mus išgąsdina ir mes patraukiame toliau kultūrintis.

Apsilankome tradiciniame, 400 metų jau skaičiuojančiame tipiniame Maltos name – XVI a. maltiečių name Casa Rocca Piccola. Namas priklauso De Piro šeimai ir būtent šios šeimos galva Nicholas De Piro mums vedė ekskursiją po savo namus. Šiai šeimai namas priklauso jau daugiau nei 200 metų. Šeimininkas ir gidas Nicholas De Piro buvo puikus pasakotojas – nors kelias valandas teko ant rankų nešioti užmigusią Medeiną, laikas neprailgo ir buvo tikrai įdomu. Šeimos istorijos, Maltos istorija, ryšiai su kilmingomis Europos šeimomis, kultūrinė veikla ir daug visokių įdomybių išklausėme šiame name.

Tarp kitko Valeta, kaip ir visų pietiečių miestai ir miestukai, visada gausiai nusėta automobiliais. Šiame mieste tai yra akivaizdi problema, kur kiekvienas kovoja už savo pozicijas. Ir išraiškos formų yra visa gausybė, verta atskiros galerijos :]

Miestas išvengia lietaus ir mus užklumpa saulėtas oras. Mes su džiugesiu susitaikom su šia situacija ir mėgaujamės miestu. Aplankome Aukštutinius Barrakka sodus, kur aukščiausioje Valetos vietoje, šalia Castille Palace jau nuo 1661 m. yra įrengti riterių privatūs sodai. Čia atsiveria puikus vaizdas į Didįjį uostą ir kitus miestus – Senglea, Vittoriosa, Kalkara ir Breakwater. Visuomenei sodus atvėrė prieš 150 metų ir dabar čia galima pasimėgauti ne tik jaukia medžių kompanija [kurių šioej saloje tikrai nėra daug], bet ir du kartus per dieną stebėti tradicinį Malta Heritage Society organizuojamą ir atliekamą saliutavimą iš patrankos (kariai, atliekantys ceremoniją, vilki britų artileristų uniformą).

Po saliuto ceremonijos nusileidome naujuoju liftu iki krantinės. Liftas priminė Liuksemburgo Pfafentalio [Liuksemburgas] liftą. Tiek savo architektūra, tiek bankrotų istorijomis :]

Patekome į užuovėją ir lėtai, maloniai nupėdinome iki Waterfront – Valetos vandens vartų. Čia kruiziniais laivais kasmet atplaukia virš 500 tūkst. turistų. Krantinė, kurioje visa gausybė anksčiau buvusių sandėlių ir prekybos biurų, dabar pilna restoranų, kavinių ir kitokių paslaugas teikiančių firmelių. Gražiai sutvarkytas, papuoštas ir net ne sezono metu jaukiai atrodantis uostas, išdažytas ryškiomis spalvomis, kurios reiškia, kas kokiame sandėliuke buvo saugoma ir kuo prekiavo riteriai. Jauki ir verta dėmesio vieta.

Ateina vakaras ir mes imame ieškoti vietos prisivalgyti. Randame :]

O prieš grįždami į Sliemą dar pasivaikščiojame po Valetos senamiestį ir užfiksuojame keletą turbūt Europos kultūros sostinės proga sukurtų skulptūrų su vietinių gyventojų patarlėmis. Pasak vietinės spaudos, rytą po to, kai buvo pastatytos, dauguma skulptūrų, kurios pagamintos iš polistireno, per naktį buvo apdaužytos ir daugumą jų teko nukelti ir išvežti. Vandalai aplaužė skulptūrų dalis, apipaišė tag’ais…

2018-02-14

Sėdame į autobusą ir vykstame į Hal Tarxien šventyklą. Taršyno mieste esantis megalitų ansamblis, milžiniška neolito amžiaus konstrukcija, 1992 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dar pabandome patekti į Paolo mieste esantį nekropolį Hal Saflynio, tačiau požeminėje šventykloje ribojamas turistų skaičius [80 žmonių per dieną] ir vizitai rezervuojami kelis mėnesius iš anksto. Mes, kaip jau galima buvo suprasti, tam nebuvome pasiruošę, tad apsisukame ir traukiame toliau.

Sėdame į autobusą ir važiuojame toliau. Netrukus pasiekiame labai fainą ir ramų žvejų miestelį Marsaxlokk. Vasarą jis toks ramus tikrai nėra, bet žiemą yra pats tas – šiek tiek turistų, šiek tiek vietinių ir daug erdvės fotografijoms. O grožio čia esti daug – uostas pilnas dailių spalvotų laivelių, kurie nudažyti tipinėmis spalvomis ir papuošti žaviomis akytėmis. Mes pasivaikštome, išsirenkame laivelį pasiplaukioti ir pajudame po uostą tiek ant kranto, tiek šalia. Netrukus mus užklumpa lietus, griausmai ir žaibai. Tik pasiekę krantą šokam į restoraną, kur maloniai ir skaniai pavalgome vietinio maisto.

Grįžtame tiesiai į Sliemą, ten viename nužiūrėtame restorane sukertame vakarienę ir einame į viešbutį.

2018-02-15

Vykstame į senąją sostinę Mdina, bet pirmiau apsilankome šalia esančiame Rabat mieste. Pastarasis miestas įgavo vertę XV a., kai į Maltą atvyko Šv. Jono ordino riteriai. Dar daugiau reikšmės miestas gavo valdant britams, kai XIX a. čia atidaryta pirmoji mokykla, medicinos įstaigos ir kitos socialines paslaugas teikiančios institucijos. Kaip priklauso britams, buvo nutiesta ir traukinių linija tarp Valetos ir Rabato.

Čia aplankome St. Paul ir St. Agatha katakombas, St. Paul’s grotą ir pasibastom po Wignacourt muziejų.

Artėdami prie Mdinos aplankėme dar vieną objektą…

… – tiesiant geležinkelį atrastą romėnų vilą Domus Romana su labai įspūdingom mozaikom.

Nupėdiname iki istorinės sostinės Mdina. Teigiama, jog čia 60 metais apsistojo apaštalas Šv. Paulius, kada jo laivas įsirėžė į salą. Pasakojama ir daugiau – neva Šv. Paulius gyveno Rabate esančioje grotoje, kuri dabar ir vadinama jo vardu. Pati Mdina apgyvendinta jau 700 metų prieš mūsų erą. Pilis-miestas pastatytas ant kalvos dėl geros galimybės matyti visą salą ir jūrą. Centriniu miestu Mdina buvo iki 1530 m., kada į salą atvyko Maltos riteriai. Jaukus pasivaikščioti, žaviai sutvarkytas ir automobiliams [beveik] uždaras miestas labai fainas ir vertas vizito.

Grįžtame į Valetą. Pavalgyti, pasivaikščioti ir pribaigti šią dieną,

2018-02-16

Nauja diena – nauji planai. Sėdame į laivą ir pasiplaukiojame po įlanką, iš kurios apžiūrime tris Maltos miestus – Vittoriosa, Senglea ir Cospicua. Gausybė fortifikuotų sienų, uostų ir uostelių, kruizinių laivų ir prabangių jachtų, saulės ir vėjo, bangų ir vaizdų. „Tinginio turizmo“ formatas kartais naudingas ir mums, ypač kai sveikatos ne itin gausu.

Grįžtame į Sliemą. Čia turime valandą laiko pralaukti, nes turime užsisakę vizitą pas gydytoją.

Pasinaudoję proga pagerbiame Lietuvą ir jos Laisvę. 100 metų Atkurtai Lietuvai esant užsienyje skamba kiek kitaip nei esant namie Kaune. Suvokimas, kad gali laisvai judėti, laisvai apsispręsti, laisvai išskleisti savo šalies vėliavą ir mėgautis tau suteikta, kitų iškovota laisve, atneša gausybę pozityvumo ir atsakomybės jausmo.

Mes ir vėl judame. Šį kartą į Mnajdra šventyklą. Neolitinės šventyklos kompleksas yra šalia kitos garsios šventyklos – Hagar Qim. Seniausia šventyklos dalis siekia Ġgantija laikotarpį (3600–3200 pr. Kr.). Antroji dalis yra Tarxien laikotarpio (3150–2500 pr. Kr.). Centrinė šventyklos dalis, esanti tarp pirmųjų dviejų, pastatyta vėliausiai. Pasak archeologų, šventykla buvo naudojama ir aukojimo ceremonijoms. Rasta nemažai peilių, virvių ir kauliukų. Tačiau čia pat rasta ir stalų bei suoliukų, kurie, pasak archeologų, buvo naudojami ir medicininiais tikslais.

500 metrų arčiau jūros yra dar viena šventykla – Ħaġar Qim. Tiek pat įspūdinga, tiek pat mistinė ir tiek pat įdomi. Vieta tikrai šventa ir susieta su gamta, saule ir jūra…

Nesinori kažkur skubėti, tad netrukus susirandame tylų ir nuo vėjo šiek tiek pridengtą kampelį ant kranto ir įsitaisome. Pasimėgauti, pasigrožėti ir pajusti.

2018-02-17

Šeštadienį vėl sėdame į laivą. Šį kartą išbandome visos dienos turizmą laivu. Plaukiame į kitas Maltos salas – Gozo ir Comino.

Pirmiausiai atvykstame į Gozo salą, kurios dydis panašus į Panevėžio miesto dydį. Ši sala gerokai mažiau urbanizuota ir apgyvendinta. Jos centre yra žavus miestelis Viktorija. Mieste apie 6 tūkst. gyventojų, o Viktorijos vardą gavo britų karalienės Viktorijos deimantinio jubiliejaus proga, Maltos vyskupo prašymu 1897 m., nors vietos gyventojai iki šiol vadina Rabato vardu. Išskirtinis dėmesys šiame mieste – ant kalvos esančiai žaviai citadelei.

Kadangi kelionės grafikas sudarytas pagal laivo grafiką, Viktorijos miestui teturėjome šiek tiek daugiau nei valandą. Netrukus teko grįžti į laivą, kuris nuplukdė į netoliese esančią kitą salą – Komino. Čia mes daug nevaikščiojome, nes iškart persėdome į katerį, kuris mus nuplukdė apžiūrėti uolų. Uolos buvo matytos net niekada nebuvus Maltoj – čia filmuotas garsusis grafo Montekristo pabėgimas iš kalėjimo [beje, matomas vienoje fotografijoje], čia, tose uolose, buvo rastas jo lobis…

Vėliau vyko ilgas grįžimas atgal į Sliemą. Tiesą sakant, toks keliavimas laive mūsų nesužavėjo. Gal jei būtų mažiau vėjo ant denio, gal jei būtų daugiau saulės, gal jei būtų mažiau triukšmo… Bet plaukimas užima labai daug laiko. Kažin ar daugiau nei autobusas tą patį atstumą, bet per ilgai. Turėdami tokią patirtį, tokio keliavimo būdo čia nesirinktume, bet gavosi kaip gavosi, o gavosi ne taip ir blogai – pamatėme dvi salas, gražų miestą Viktoriją. Ir dar gerokai patinginiavome, kas neturint gausybės sveikatos – ne taip ir blogai :]

2018-02-18

Atėjo paskutinė diena. Palikome savo daiktus viešbutyje ir nuvykome dar kartą į Valetą. Kaip tyčia, oras pats fainiausias per visą savaitę. Ironijos nesupratome, bet su situacija susitaikėme :]

Dar šiek tiek pasivaikščiojome po Valetą ir tada pajudėjome iki Sliemos, kur iš viešbučio pasiėmę daiktus patraukėme į oro uostą. Ten per telefoną pasižiūrėjome, kaip Žalgiris laimi prieš šūdrytį ir pasiima tai, kas jam priklauso [Karaliaus Mindaugo Taurę], o tada ramiai atsidavėm kelionei į namus.

https://youtu.be/9xAsZeDpehc