Dizaino Berlynas [nr 424]

By skrandis, 2023/05/15

UNESCO Dizaino miesto Berlyno kvietimu sudalyvavau šeštus metus iš eilės organizuojamoje Berlyno dizaino savaitėje. Pakvietė ne vien mane ir atstovę iš Kauno savivaldybės, bet ir kitus UNESCO Dizaino miestų tinklo atstovus. Susiorganizavau skrydį ir štai aš čia – Berlyne. Ne vienas, ir ne tik su kolege, bet ir su geriausia kompanione – Alwyda. Bendros darbostogos mums tinka ir patinka :]

05 11

Atskridę į oro uostą nusiboginome iki viešbučio. Pirmas pamatytas objektas – Kaiser Wilhelm Memorial Church su 1943 m. nudaužtu bokštu. Ši bažnyčia puikiai įkritusi atmintin, kai paskutinį kartą lankiausi Berlyne. O tai buvo senokai – 2005 m.

Paliekame daiktus viešbutyje ir einame prie arčiausiai esančių kultūros institucijų. Pirmiausiai aplankome per dvi skirtingas gyvenamo namo erdves įsitaisiusią galeriją „Contemporary Fine Arts“ [CFA Berlin]. Joje prieš dešimt metų mirusio Norbert Schwontkowski paroda „En route“ ir Henning Strassburger solo paroda.

Visai netoli mūsų – Museum für Fotografie. Jame stipri paroda „Flashes of Memory |
Photography During the Holocaust“.  Fotografija per Holokaustą pristatoma iš įvairių kampų – nuotraukos ir filmai, kuriuos Holokausto metu sukūrė Vokietijos piliečiai ir nacių propagandos fotografai, žydų fotografai getuose ir sąjungininkų pajėgų nariai išsilaisvinimo metu. Parodoje daugiausia dėmesio skiriama aplinkybėms, kuriomis kiekviena nuotrauka buvo užfiksuota. Parodoma, kokią įtaką užfiksuotam vaizdui turėjo dokumentuojančio fotografo pasaulėžiūra – tiek oficiali, tiek privati, kartu pabrėžiant skirtingą ir unikalų žydų fotografų, kaip tiesioginių Holokausto aukų, požiūrį. Fotografijose randame ir Kauno Vilijampolės getą…

Antra paroda – Helmut Newton Foundation speciali paroda „Helmut Newton. Brands“, kurioje per 200 fotografijų su puikiai žinomais prekės ženklais  [„Swarovski“, „Saint Laurent“, „Wolford“, „Blumarine“, „Lavazza“]. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos – labai daug nykios fotografijos ir vos keletas geresnių serijų.

Pajudame tramu iki Nollendorfplatz. Čia yra ne tik urban meno galerija „Urban Nation“, bet ir gausybė viešo gatvės meno. Nebilietuojamoje galerijoje paroda „Talking… and Other Banana Skins“. Čia eksponuojami tapybos darbai, instaliacijos, skulptūros ir videodarbai, skirtingi skoniai ir formos. Išėjus iš galerijos jautiesi lyg toliau judėtum po galeriją – kūrinių pilna ant kiekvieno namo ar stulpo.

Pasivaikščiodami pasiekiame Neue Nationalgalerie, kuri po šešerius metus trukusių restauravimo darbų 2021 m. vėl atvėrė duris. Į ją vėl perkelta XX a. vaizduojamojo meno kolekcija. Garsiojo Mies van der Rohe suprojektuotas pastatas yra iš plieno ir stiklo, su didžiuliais langais ir natūralia šviesa iš visų pusių, pastatytas prieš 50 metų. O atrodo, lyg vakar…

Horizonte pasimato kitas įdomus pastatas, tad ramiai pro Berlin Musical Instrument muziejų ir Kammermusiksaal prieiname dar nebaigtą, bet jau įspūdį darantį „Sony center“. Jame „Lego“ centras, kino centras „CineStar Original and IMAX“ ir dar daug visko. Visai šalia Potsdamer Platz ir Rytų/Vakarų Berlyno sienos likučiai.

Grįžtam link viešbučio, pavalgom vakarienę ir einam… prie kompų. Gi darbostogos.

05 12

Šiemet šeštus metus iš eilės rengiama Berlyno dizaino savaitė buvo skirta kalbėti apie dizaino reikšmę, impulsą ateities pokyčiams kurti. Tema ėjo gilyn dviem kryptimis – tvarumo ir dirbtinio intelekto [toliau AI]. Pastaroji tema dabar ant labai didžiulės bangos, tad buvo įdomu pamatyti, kokia kryptimi ji pasisuks Berlyne. Šiandien nieko nenustebins faktas, kad AI jau dabar daro didelę įtaką dizainerių darbui, automatizuoja ir sutrumpina ilgas dizaino proceso užduotis, greičiau sugeneruoja didesnę maketų variacijų gausą, pasiūlo įvairias spalvų paletes, analizuoja ir pritaiko surenkamus duomenis, vartotojų elgseną ir pan. Tai tampa puikiu dizainerių darbo įrankiu, kuris leidžia taupyti laiką ir jį skirti kūrybiškumui. O dar auditorijos plėtra panaudojant pokalbių robotus ar griaunant kalbos barjerus ir visa kita. Apie AI jau ne tik gausiai kalbama, bet ir jau naudojama.

„Kant Garagen“ [buvusiame garaže] vykusi šventė, parodos ir diskusijos į gilumas nenuėjo. Gal kiek aršiau ir emocingiau skambėjo diskusija apie AI sistemų kontrolę ir demokratizavimą, bet ir čia pažiūrėta kiek paviršutiniškai ir kairuoliškai. Kuo baigiasi „visi lygūs“, mes žinome iš istorijos, o jie [diskutuojantys] iš saugaus atstumo. Klausomės, dairomės ir gilinamės.
Kol aš dizaininausi, Alwyda blaškėsi po Berlyną, lankėsi Jüdisches Museum Berlin ir šiaip mėgavosi buvimu ir aplinka.

05 13

Laisvu metu trumpam nubėgu su Alwyda iki Humboldt forum. XV a. pastatytuose didinguose karališkuosiuose ir imperatoriškuosiuose rūmuose keletas muziejų ir nuolat keičiamos parodos. Labiausiai domino paroda apie mirtį „In_finite. Living with Death“, tad tik jai ir spėjau skirti laiko. Man bėgant atgal į Dizaino savaitės įvykius, Alwyda apsilankė Etnologijos muziejuje.

.

Beeinant akys užkliuvo už kolonadų.

„Kant Garagen“ aplankiau dar keletą parodų, pasikalbėjau su kūrėjais ir grįžau į diskusijas.

Vakare susitikom su Alwyda ir toliau tyrinėjom Berlyną. Senai norėjosi jį aplankyti, tad vaizdų ir patyrimų griebėm kuo daugiau. Nuo visokių hitų kaip Brandenburger Tor iki įspūdingo ir sukrečiančio Memorialo nužudytiems Europos žydams.

05 14

Vizitas į KINDL – Zentrum für zeitgenössische Kunst. Pirmoje parodoje mus pasitinka Larissa Sansour ir Søren Lind su didelės apimties meno objektais – skulptūrine instaliacija ir video „As If No Misfortune Had Occurred in the Night“. Operoje, kurią dainuoja sopranas Nour Darwish, jungiama palestiniečių tradicinė daina „Al Ouf Mash’al“ ir Gustav Mahler „Kindertotenlieder“. Kūrinyje skamba netektis, kolektyvinė trauma ir gedulas.
Antrame aukšte superinis video su šokiu ir arija „OMOS“, skirta šiuolaikiniam juodaodžių spektakliui XVI a. Škotijos dvare bei sąsajoms su Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnu“.
Trečiame – ironiška Friedrich Kunath solo ekspozicija „Coming Home Was As Beautiful As Going Away“.
Kitame to paties meno centro pastate – puiki Mona Hatoum erdvinė, kinetinė, konkrečiai vietai pritaikyta instaliacija „all of a quiver“.

Pėsčiomis patraukiame link uždaryto ir visuomenės [jau legaliai] okupuoto Tempelhofer. Dviračiai, paspirtukai, lauko žaidimai, vaikų teatras, daržiukai, kepsninės…. viskas čia telpa ir dar daug kam lieka.

Metro privažiuojame prie Schinkel Pavillon. Čia labai keistoje erdvėje šiuolaikinio meno ir mokslo paroda „Human is“. Apie ateitį ir tikrovę, nesustabdomus technologinius ir ekologinius perversmus. Tema jau daugelį metų labai populiari, bet vis dar tokia pat [dažniausiai] neišbaigta meno sprendimuose.

Nupėdiname iki Dead Chicken alėjos, kurioje gausu gatvės meno, apžiūrime smagutį ir art deco stiliumi pastatytą kvartaliuką ir nueiname pavalgyti nacionalinio Vokietijos patiekalo – kebabo.

Spree upės pakrante einame iki „Dark Matter“ ekspozicijos.

Berlynas žengia koja kojon su madomis ir turi vieną kiečiausių šviesų, audiovizualinių ir interaktyvių instaliacijų ekspozicijų „Dark matter“, rodomą tamsiose buvusios gamyklos patalpose. Puikiai sužaista, popsovai pateikta ir labai instagramiškai patraukliai eksponuojama tai, ką moka geriausi ir populiariausi „Team Lab“ ar panašūs kūrėjai. Vietomis žmonių minimaliai, tad gaunasi ne tik pasifotkint, bet ir pasimėgauti. Alwydai – net ir pasnaust :]

Grįžtame vėl į savo rajoniuką. Kažkur pavalgom ir einam vėl prie kompų.

05 15

Ryte pagaunam mieląją ir išsiilgtą Ritą. Trumpai bet velniškai maloniai apie viską – gyvenimą, draugystes, darbus, pokyčius ir kultūrą.

Paliekame Ritą toliau ramiai dirbti, o patys griebiame paskutinius kultūros šiaudus. Aš einu į Jüdisches Museum Berlin, kuris ne tik lankytinų muziejų sąraše, bet ir Alwydos užrekomenduotas, o Alwyda nupėdina iki daiktų muziejaus „Werkbundarchiv“ [kitaip sakant, dizaino muziejaus]. Netrukus abu patenkinti aplankytais objektais susitinkame šalia žydams dedikuoto muziejaus ir judame link paskutinio mūsų numatyto objekto.

Meno centras „Martin-Gropius-Bau“ – renesansiniu stiliumi 1881 m. pastatytas muziejus, dedikuotas menams ir amatams, dabar skirtas šiuolaikiniam menui ir fotografijai. Randame kelias parodas: grupinę parodą „Indigo Waves and Other Stories: Re-Navigating the Afrasian Sea and Notions of Diaspora“ ir didžiausią iki šiol Europoje surengtą Daniel Boyd retrospektyvinę parodą „Rainbow serpent“.

Ir tai viskas. Dozė kūrybiškumo suvartota. Į keletą dienų tilpo labai daug – dizainas, istorijos, menas, instaliacijos, parodos, gatvės ir daug pašnekesių su Dizaino savaitės svečiais bei organizatoriais.

Buvo puiki darbostoginė išvyka, kurioje taip gera turėti tų pačių interesų keliauninkę ir pašnekovę Alwydą.