Juodas krantas keturiems [nr 335]
Juodkrantėje paskutinį kartą buvome prieš 7 metus. Tada dar tik vieni du, patys sau ir labai lengvai. Per tuos metus mūsų šeima gerokai pasikeitė – ji padvigubėjo, ji tapo triukšmingesnė ir gerokai pakvaišusi. Bet noras būti Neringoje, Juodkrantėje ir prie Baltijos jūros nesumažėjo. Daug kas vyksta kitaip, ‘tinginio poilsio’ beveik išvis neliko, bet pasikrauti energijos gamtoje vis dar pavyksta. Ypač čia, Juodkrantėje.
Dienos, išskyrus atvykimo ir išvykimo, beveik visos panašios. Miškas, jūra, lėtas judėjimas, daug vaikiško plepėjimo, daug pageidavimų ir švaraus oro kvėpavimo..
Kartais išsitraukiamas fotoaparatas, kartais pamainomis Medeina vedama į jūrą [kuriai, kaip ir visiems vaikams, visai ne šal-l-l-l-lta], kartais mokomės žemėlapių sudarymo ir priešų užklupimo.
O dar susitinkama su brolio Džabo šeima, pasibastoma senai lankytomis vietomis, pamasažuojami padai smėlio smiltelėm, aplankomi kormoranai ir kartu papietaujama.
Kartais nusprendžiama pasidomėti istorija ir pasiklausyti vietinio super-patrioto :] istorijos apie Neringą, Juodkrantę ir vietinius gyventojus.
Kartais pasivaikščiojama tiesiog pačių žinomais takais, pasidaroma fotosesija ir palyginami mūsų pasikeitimai [pasikeitimai?]
Susitinkama su draugais nuo Liuksemburgo, pabendraujama ir kartu išsirenkama rūkyta žuvis iš vietinio, geriausio žvejo :]
ir vėl grįžtama prie jūros. Smėlėto kranto. Atviro dangaus. Ir susitelkimo į šeimą.
What do you think?