Europos viršūnė Šveicarija [nr 76]
Po pirmo apsišaudymo prieš keletą mėnesių mes ir vėl Šveicarijoje – gražioje, tvarkingoje, turtingoje bei įvairioje šalyje. Puikioje turizmo svetainėje atsirinkome dėmesį traukiančius objektus ir sudarėme ilgą įdomybių sąrašą, tačiau, kaip visada, tenka rinktis ir prisitaikyti prie šalies ypatybių ir per visą kelionę aplankyti vos apie dešimt taškų. Nedaug gavosi, bet kokybiškai.
2009.08.02. Šveicarijos šiaurė
Sekmadienio kelias į Šveicariją pasirodė lengvas ir neužkimštas (paprastai kamščius sukelia prancūzai, nes jie masiškai rugpjūčio mėnesį išvažiuoja atostogauti). Bazelį pravažiavome vos sustodami ant pasienio (keistas trijų valstybių miestas, kurį kada nors dar reikės aplankyti) ir pirmą taikinį pasiekėme maždaug vidurdienį.
Augusta Raurica – romėnų miestas, dabar gulintis po Augst kaimo žeme, visai netoli Basel miesto, ant Rhein upės kranto. Tai seniausia žinoma Romos kolonija Rheino upės krantuose, įsteigta Luciaus Munatiaus Planco maždaug 44 pr. Kr. Buvusio didžiulio miesto likučių šiuo metu viešai matoma išties daug ir įspūdingų: teatras ir šventykla, formuojantis architektūrinį vienetą, forumas su bazilika ir miesto tarybos rūmų šventykla, amfiteatras, akvedukas, keli privatūs komerciniai pastatai (taverna, kepykla, puodžiaus ir plytelių degimo krosnys), kanalizacijos vamzdžio dalys, pirtys, gynybinės sienos… Šalia pastatytas jaukus muziejus, turintis labai vertingų romėnų gyvenimo daiktų ir įvairiausių objektų. Suvokiant, kad iki šiol dar 80% senojo miesto neiškasta ir neištirta, įspūdis lieka dar gilesnis.
Rhein krioklys – dar vienas vertas dėmesio objektas šiaurinėje Šveicarijos dalyje, netoli Schaffhausen miestelio. 150 metrų pločio ir beveik 25 metrų aukščio krioklys yra didžiausias Europoje. Savo masiškumu jis daro didžiulį įspūdį, ypač vasarą, kai krenta vidutiniškai 700 kubinių metrų per sekundę (žiemos metu – 250 m3/s) ir kai su laiveliu atplauki ant salos-uolos, kurią krioklys skalauja/stumia visa savo jėga. Susiformavęs paskutiniuose ledynmečio tūkstančiuose (prieš 14 000-17 000 metų) krioklys tapo neįveikiama kliūtimi žuvims (vienintelis ungurys sugeba užkopti/užšliuošti), tačiau naivių bandančiųjų žuvų užšokti tuos 25 metrus matėme išties daug.
Stein am Rhein – labai žavus miestas su įspūdingai gražiu senamiesčiu, išlaikytu viduramžišku gatvių planavimu, miesto vartais ir žavingomis freskomis ant namų. Mažas, bet labai gražus miestukas.
Na ir pirmos dienos pabaigoje keliaujame į Vokietiją (pas vokiečius pigiau), kur mūsų laukia viešbutis ir naujų kitos dienos planų sudarymas.
2009.08.03. Šveicarijos centras
Antra diena gavosi keistai barokiška ir labai šlapia. Visą dieną blaškėmės arba debesyse, arba po debesais lietuje. Visgi aplankėme tai, ką planavom, ir pasilikom puikius prisiminimus.
St Gallen – miestas Šveicarijos rytinėje pusėje, pradedantis savo istoriją airio misionieriaus vienuolio Gallus dėka apie 612 m. Šio klajoklio dėka šioje vietoje iškilo didžiulis benediktinų vienuolynas, kuris dabar yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Ypatinga dėmesį atkreipėme į krepšinio (bei mini futbolo) aikšteles vienuolyno kieme ir į abatijos biblioteką, kur guli apytiksliai 140 000 dokumentų, pradedant nuo VIII amžiaus pradžios rankraščių, baigiant pastarųjų šimtmečių dokumentika (pamatyti 700-ųjų metų knygą buvo keistas ir šiek tiek nesuvokiamas jausmas). Viduramžiais miestas vystėsi į svarbų Europos kultūros ir išsimokslinimo centrą, o vėliau St. Gallen universitetas pavertė miestą ir ekonominių mokslų pažiba.
Beje, nors vienuolyno bažnyčia barokinė/rokokinė (o mes labiau rokinio stiliaus mėgėjai), bet atrodo labai gražiai ir nuosaikiai.
Einsiedeln – dar vienas vienuolynas, irgi priklausantis benediktinams. Šis taškas tapo turbūt didžiausia kelionės nusivylimo vieta, kadangi vienuolynas gan uždaras, bažnyčia nors ir turtinga barokinių puošmenų ir turi gražią Juodosios Marijos skulptūrą, perpuošta ir kažkokia nejauki. O dar ir lietus nepadėjo atsipalaiduoti. Be to, vienuolyne negamina nei alaus, nei vyno, nei likerio…
Luzern – gražus ir turistiškai patrauklus miestas (net per lietų), įsitaisęs šalia Liucerno ežero, tarp Pilatus ir Rigi kalnynų. Ypatingai originalūs ir vertingi turistiniai objektai pasirodė du mediniai dengti Reuss upės tiltai – Koplyčios Tiltas (Kapellbrücke, 204 m ilgio medinis tiltas, pastatytas 1333 m., su po tilto stogu esančiais 17-ojo šimtmečio paveikslais, kuriuose dokumentuoti Luzern esminiai įvykiai) ir Malūno tiltas (Spreuerbrücke, seniausias dengtas tiltas Europoje, sukonstruotas 1408 metais, su 17-ojo šimtmečio maro tematikos paveikslų serija). Luzern taip pat turi gynybinės sienos likučius su aštuoniais aukštais laikrodžio bokštais, gražų viduramžišką senamiestį bei mirštančio liūto skulptūrą, kuria atiduodama pagarba šimtams šveicarų sargybinių, žuvusių per Prancūzijos revoliuciją 1792 metais.
Na ir vakare beliko kelionė į Hergiswil miestuką į B&B, tikintis, kad rytojus atneš saulėtą ir šiltą orą.
2009.08.04. Šveicarijos centras
Rytas prasidėjo be lietaus, bet po debesimis. Tačiau diena tęsėsi debesyse ir virš jų. Tokio gero potyrio nebuvo tekę iki šiol apturėt.
Pilatus kalnynas, kuriam skyrėm visą dieną, tokį pavadinimą gavo dėl vietinės legendos, kur teigiama, jog ten kalnuose palaidotas Pontius Pilotus (Romos provincijos prefektas, pagarsėjęs kaip Jėzaus nukryžiavimo teismo vadas). Kalną galima pasiekti nuo Alpnachstad miestuko traukinuku, kuris, beje, rieda stačiausiu pasaulyje krumpliaračio geležinkeliu (Pilatus kalnyne yra ir ilgiausias vasaros rogučių takas Šveicarijoje (1350 m.), bet juo nepasivažinėjom).
Kalnyno viršūnėje yra padaryti pasivaikščiojimo takai, urvai, viešbutis su paprastu restoranu, keletas apžvalgos aikštelių. Prasibastėm ne vieną valandą stebėdami, kaip vienoje kalno pusėje saulė ridinėjasi, kitoje – debesys virsta ir veržiasi perkopę kalno viršūnes padengti viską tiršta drėgme. Ausyse visą laiką skambėjo kalnų karvių tabaluojantys varpai, aplink lakstė geltonsnapės varnos, akmenimis šokinėjo kalnų ožiai, saulutė šildė, debesys vėsino, nuotaika buvo puiki ir planai didžiuliai.
Kad ir nulipti visus 2000 metrų nuo kalno žemyn savo kojomis be jokių traukinukų. Planas atrodė įveikiamas ir nepiktas, ale įveikus 2/3 kelio buvo susivokta, kad prasidėję slidūs šlapi ir akmenuoti miško takai yra labai nepatogūs blauzdų raumenims ir sąnariams…
Kalną įveikėm. Nuo jo nulipom patys. Bet ir kalnas įveikė mus. Prisiminsime šiuos potyrius visą gyvenimą :]
2009.08.05. Šveicarijos pietų rytai
Raumenys sustingę, vaikščioti sunku, prisiminimai apie nusileidimą žemyn nuo Pilatus kalno aštrūs su kiekvienu žingsniu. Todėl pasisekė, kad didžioji dalis dienos praleista kelionėje su retais išlipimais ir neilgais pasivaikščiojimais.
Gotthard kelias (Gotthard pass, Passo del San Gottardo) – kalnų perėja (2106 metrų aukštyje, 26 km ilgio) tarp Airolo (Tičino kantonas) ir Goschenen (Uri kantonas), jungiantis vokiškai kalbančią Šveicariją su itališkai kalbančia Šveicarija.
Perėja pradėta naudoti vos XIII amžiuje, kai kitą praėjimą užtvindė Reuss upė. Kelias garsus smagiais serpantinais, gražiomis erdvėmis, ežeru ir ežeriukais, akmeninga ir neaugalinga gamta bei Velnio tiltu (Teufelsbrücke, pastatytas 1872-80 metais). Pasak nerašytinių šalia esančių kaimų pasakojimų, sezoninės mirtys (užsimušimai, paskendimai kalnų upėje) pasiekė viršūnę, todėl buvo nuspręsta pastatyti tiltą. Legenda pasakoja, jog Šveicarijos piemuo panorėjo, kad per upę tiltą pastatytų velnias. Velnias pasirodė ir sutiko pastatyti su sąlyga, jog pirmas perėjęs per tiltą atiduos jam sielą. Tiltas buvo pastatytas, bet piemuo apgavo velnią per tiltą pirmą praleisdamas ožį. Užpykdytas šios apgaulės, velnias nusprendę atplėšti nuo uolos akmenį, kuriuo norėjo sudaužyti tiltą, bet senė nupiešė kryžių ant uolos taip, kad velnias negalėtų jo daugiau pakelti. Taip ir liko uola ilgam, iki 1977-ųjų, kai…
Norint išvengti kalnyno perėjos, galima naudotis 17 km greitkelio tuneliu, kuris atidarytas 1980 m. Šiuo metu statomas geležinkelio tunelis, kuris bus ilgiausias tunelis pasaulyje (57 km).
Bellinzona – UNESCO sąrašuose gulintis miestas, ypatingas tuo, kad turi net tris pilis (Castelgrande, Montebello, Sasso Corbaro) ir begalę metrų gynybinės sienos. Jei ne karštis ir mediniai raumenys ant kojų, tai būtume aplankę visas tris pilis. Tačiau pasirinkom tik lėtą pasivaikščiojimą po senamiestį ir sunkius lipimus iki dviejų žemiau esančių pilių. Smagu, kad buvo verta ir pilys paliko labai gerą įspūdį (ir savo forma, struktūra bei karštu oru labai priminė įspūdingiausią iki šiol matytą pilį Sintroje, Portugalijoje).
Vėliau suradę savo B&B viešbutuką, nusprendėme dieną pabaigti Lugano mieste. Prie Lugano ežero stovintis miestas, kuriame gyvena apie 130 000 žmonių, pasirodė labai itališkas ne vien dėl itališkai kalbančių šveicarų, bet ir dėl atmosferos, prabangos, prekės ženklų parduotuvėse, architektūros, katedros stilistikos. Jausmas apimdavo toks, kad susimaišė kelionės ir vietoj Šveicarijos vėl esame Italijoje…
2009.08.06. Šveicarijos pietinis centras
Pasibuvę itališkoje Šveicarijoje, vėl atvykome į Airolo miestelį, kur pasukome į kitą kalnyno perėją vakarų pusėn.
Nufenen kelias (Passo della Novena, Nufenenpass) – šveicariškų Alpių perėja 2478 m. aukštyje, 14 km ilgio, jungianti Airolo su Brig. Ypatingai gražus keliukas tarp kalnų, su įspūdingais vaizdais, sniego likučiais, serpantinais, vaizdu į Gries ledyną. Puikus Alwydos darbas prie vairo, mano žioplinėjimas pro langą su fotiku rankose, smagūs sustojimai ir judėjimas pirmyn link kitų numatytų objektų.
Grande Dixence užtvanka – vos už 16 km nuo Sion miesto (jame lankėmes gegužės mėnesį), d’Hérens slėnio kalnuose esanti įspūdinga užtvanka, viena aukščiausių pasaulyje ir aukščiausia Europoje (285 metrai), sulaikanti 4 km ilgio ežerą Lac des Dix. Be to, užtvanka pati yra kalnuose ir jos aukščiausia dalis yra 2365 metrų aukštyje. Pirmoji užtvanka pastatyta tarp 1929 ir 1935 m. Antra užtvanka, kuri užstatyta ant pirmosios, pastatyta tarp 1951 ir 1965 m. Pirmoji vis dar gali būti pamatyta, kai vandens lygis yra ypač žemas. Papildomi darbai tęsiami iki šiol.
Keista ir įspūdinga ne tik tokiame aukštyje užtikti didžiulę vandens užtvanką, bet ir pamatyti tokios pieniškai tirštos spalvos vandenį bei blizgią šviesią uolieną, suvokti visą to vandens masę ir žmogaus sugebėjimus naudotis gamtos resursais.
Kitas įsimintinas patyrimas buvo kelias link Interlaken. Ir vėl per kalnyną. Tačiau šį kartą mašina judėjo daug lengviau nei paprastai, o 18 km įveikėme be Alwydos vairavimo ir net Clio užvedimo. Šį kartą automobilį per kalnynus vežė traukinukas, važiuodamas Lotschberg tuneliu ir sutaupydamas mums 1-1,5 valandos. Tunelis pradėtas statyti 1906 m. ir po kelių sunkių nelaimingų atsitikimų reguliariai teikti paslaugas pradėjo 1913 metais. Šiek tiek žemiau senojo 2007 metais atidarytas kitas Lotschberg Base tunelis (ilgiausias pasaulyje žemės tunelis, 34.577 km).
Vakarą sutikome turistiniame miestelyje Grindelwald, visai šalia kalno, vadinamo Top of Europe.
2009.08.07. Šveicarijos centras
Grindelwald – pasirinkta vieta dėl to, kad ten buvo tinkamiausias B&B viešbutis. O galėjom apsistot ir Wengen, ir Interlaken, ir Murren, ir Blausee. Tačiau atsitiktinai pasirinkta vieta buvo tinkamiausia, nes nuo jo arčiausias kelias iki Jungfrau kalnyno, dar vadinamo Top of Europe. Pats Grindelwald miestas yra 1 km aukštyje, prisitaikęs aktyviam žiemos ir vasaros turizmui. Beje, dėkingai pasirinkom ir dieną naujiems pasivaikščiojimams po kalnus, bo kojos jau beveik atsigavusius ir vėl pasiruošusios išbandymams, o oras puikus ir saulėtas.
Jungfrau yra viena iš svarbiausių viršūnių Bern Alpėse, šveicariškų Alpių įžymybė. Kartu su Eiger ir Mönch, Jungfrau formuoja masyvią sieną, kurią aplankyti nuo XX a. pradžios mėgina ypatingai daug turistų ir alpinistų. Pasak reklaminių šūkių, šioje vietoje sniegas ir ledas garantuotas 100% visus metus. Aukščiausiai Europoje užkeliantis traukinukas vietą pavertė Top of Europe, kuriame be įspūdingų ir neužmirštamų vaizdų dar galima pasimėgauti restoranais, Ledo rūmais, apžvalgos aikštelėmis, tuneliais, įvairiomis atrakcijomis. Ir, svarbiausia, vėl grįžti į neįveikiamos gamtos erdves, sunkiai visą valandą klampoti sniego keliuku iki alpinistų užeigos, sukirsti paprasčiausias bulves su dešra, užgerti alumi ar paskanauti vyno (kur staiga maistas ar gėralas tampa skaniausių skaniausias) ir vėl grįžti į civilizacijos buveinę (beje, giriasi, kad ten buvo filmuotas kažkuris 007 agento filmas). Ir kartu vėl ir vėl atsisukti į Aletsch ledyną, kuris įtrauktas į UNESCO sąrašiuką ir berods yra pats ilgiausiai besidriekiantis ledynas Alpėse bei apskritai Europoje.
Ir, aišku, svarbu ir tai, kad mes pasiekėm aukščiausią savo tašką žemelėje – 3571 metrai virš jūros lygio. Temperatūros buvo +2 laipsniai.
2009.08.08. Šveicarijos centras ir sostinė
Sėkmė kalnuose mus tikrai lydėjo, nes 6dienį oras subjuro ir lietus apsilankė ir Grindelwald, ir kitame mūsų apsilankymo objekte – Ballenberg. O juk galėjo sušikti mūsų pasilaipiojimus kalnuose…
Ballenberg – šveicariškas Rumšiškių muziejaus variantas, tik gerokai didesnis, pilnesnis ir smagesnis. Daugiau kaip šimtas senų šimtamečių pastatų iš visos Šveicarijos (pvz., 660 metų senumo namas iš Schwyz regiono), virš 250 ūkinių gyvūnų, vietinių amatų ir gyvenimo būdo demonstracijos (pvz., rūkomos dešros ar audžiama staltiesė, gaminamas sūris ar gaminami vaistai), interaktyvūs patyrimai (pvz., kalant vinis į medį rasti atsakymą, kuris medis kiečiausias), modernaus namo įrengimas senojo namo viduje (su architekto planais ir konsultacijomis). Visos penkios valandos vaikščiojimo net per lietų buvo įdomios ir vertingos.
Bern – paskutinis miestas ir apsilankymo objektas šioje mūsų kelionėje. Viduramžiškas, UNESCO sąrašo narys, gražus, gero oro aplankytas ir vakarinės saulės apšviestas, muzikalus ir pilnas žmonių (vyko gatvės pasirodymų ir muzikos festivalis), svetingas ir, svarbiausia, artimas kaip Liuksemburgas, nes senamiestyje, pačiame gražume, puikuojasi daržai daržiukai. Smagu pasijusti kaip beveik namuose :]
What do you think?